Mūsų šaunusis jaunimas ir toliau skriaudžiamas. Įsivaizduojate, dabar visi tie mokytojai, nesuprantantys ir negalintys suprasti jaunimo vargų, siūlo įvesti dar porą egzaminų. Žodžiu, greitai bus kaip sovietmečiu.

Dėl sovietmečio – šiek tiek perlenkiu lazdą. Juk jeigu sakysime tiesą, tai anais blogais laikais reikėdavo mokytis. Šiais gerais laikais – reikia baigti vidurinę ir aukštąją, reikia gauti atestatą ir diplomą.

Ką sako visokiausios mūsų vaikelių savivaldos organizacijos? Klausia, ar atestatas pagerės nuo to, kad jame bus įrašyti dar dviejų egzaminų – matematikos ir istorijos – pažymiai? Ne, ateityje į politikus ar šiaip viršininkėlius besitaikstantys veiklūs mokyklinio amžiaus jaunuoliai protingesni ir aiškina, kad jie ir šiaip viską gerai moka, o papildomi egzaminai – tai tik sveikatos gadinimas.

Kokios „geros“ jaunimo žinios, galima įsitikinti, pasiklausius radijo M-1 humoristinės laidos „Tinka – netinka“. Humoristinės todėl, kad tos žinios jau nebe liūdina, o juokina.

Taip, teisingai, ne visas jaunimas toks. Galima būtų net pasakyti, kad tie, kurie rimtai mokėsi ir dabar rimtai dirba, neturi laiko nei radijo klausytis, nei į įvairias laidas skambinėti.

Beje, kaip manote, ar rimtai dirba įstaigos, kuriose visą laiką įjungta kokia nors radijo stotis?

Bet kodėl garsiausiai skamba balsas tų, kurie mokytis nenori? Ir kodėl į tą balsą labiausiai įsiklausoma?

Dar trumpam sugrįžus dvidešimčia metų į praeitį, galima priminti, kaip tais laikais buvo kalbama apie viską, kas buvo sovietmečiu. Egzaminų daug – blogai, nes taip buvo sovietmečiu, reikia sumažinti. Uniformos – blogai, tai primena sovietmečio karišką drausmę, reikia panaikinti. Karyba, anksčiau kariniu parengimu vadinta, – jau visiškai blogai, tai jau pasirengimas tarnybai sovietinėje armijoje.

Pasakymas – „tai primena sovietmetį“ – buvo pakankamas pagrindas keisti, kad būtų ne taip. Kuris politikas anais laikais norėjo būti apkaltintas simpatijomis sovietmečiui? Taip ir dingo ir vos ne dauguma egzaminų, ir uniformos, ir karyba. Na, egzaminai ir uniformos netrukus pradėjo po truputį grįžti, bet karyba iki šiol tebėra uždraustas dalykas. Mokyti jaunuolį ginti valstybę – sovietmečiu kvepia, ar ne?

Sakyti „Tėvynę“ – gal ir patriotiška, bet „nepadoru“. Patriotizmas ne madoje.

Visais šiais draudimais ir šnekomis apie vaikų skriaudimą netruko pasinaudoti įvairaus plauko šarlatanai. Pradėjo steigtis visokiausios vaikų gynimo organizacijos, ginančius vaikus ne tik nuo suaugusių, bet ir nuo jų pačių.

O kadangi tokios organizacijos, vos įsteigtos – taip jau yra visur, ne tik pas mus – nori plėstis, nori gauti daugiau finansavimo, kitaip tariant, pinigų, jos pradėjo labai garsiai šaukti apie tai, kaip baisiai pas mus skriaudžiami vaikai.

Paimkim kad ir vadinamąsias patyčias, su kuriomis dabar taip energingai – ir taip nesėkmingai – kovojama. Ar sovietmečiu jų nebuvo? Ir kažkodėl nei kas dėl to žudėsi, nei kitus žudė. Tiesa, tais laikais visokius neklaužadas ir iš mokyklos ištrenkdavo.

Dabar jau viskas kitaip, pagal žmogaus teisių reikalavimus. Dabar tie būsimi banditai hiperaktyviais vaikučiais vadinami, visaip globojami ir auklėjami. Aišku, tam ir pinigų reikia, ir visokių psichologų, kurių valstybė visą galybę priveisė, o dabar nežino, kaip kitaip juos darbu aprūpinti…

Ir jau priauginta, jau išleista iš šiltadaržiškų mokyklų visokių minkštakūnių, kurie, susidūrę su patyčiomis gyvenime, iš karto nuleidžia rankas.

Bet vis dėlto nereikia egzaminų, nes vaikučiai pervargs. Jie ir taip jau yra nuskriausti ir pažeminti. Nereikia jokios karybos, nes mus apgins NATO. O jeigu neapgins – čia vienas verslininkas siūlė sviesto patrankoms tepti. Galės okupantams batus ištepti – smagiau bus laižyti. Be jokių patyčių.