Pernai vasarą Mielagėnų šventėje, rudenį – Ignalinos mugėje, atkreipiau dėmesį į jauną medžio drožėją ir jo darbus, už kurių iškart akis užkliuvo. Dar Mielagėnuose klausiau, kas esąs, iš kur. Vyras sakė, kad jis vietinis, Saulius Sveikauskas. Jam 32-eji. Po to jį pamačiau neseniai išėjusioje knygelėje „Ignalinos krašto tautodailė ir amatai“. Praėjusią savaitę drožėją jau apklausiau jo namuose, Maldanėnų k.

Prie kelio pasitiko Saulius su žmona Vita (į kiemą įvažiuoti negalima, šlapia), aplink kojas sukosi katė, sako, visur juos lydinti, kambaryje, palinkusi prie mezginio, buvo ponios Vitos motina. Saulius gyvena žmonos tėvų namuose, statytuose dar senelių prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio karo.

Suku kalbą prie drožybos. Saulius sako, drožinėti pradėjęs nuo kokių dešimties metų. Pamatė gražų kryžių kapinėse, ir šis įstrigo jam į atmintį. O ši įkyrią mintį vis erzino: „Negi ir aš tokio nenudrožčiau…“ Užbėgant už akių – kryžiaus iki šiol taip ir nenudrožė, jis vis dar jo svajonių sąraše. Už tai šaukštų, skulptūrėlių, rūpintojėlių ir kryžiaus kančių, kaukių, nedidelių kryželių – solidus bagažas. Ir lauke aplink sodybą įvairiausių skulptūrėlių pritupdyta. Net inkilai medžiuose neįprasti – su veidais. Beveik viskas tinka dovanoms.

Atrodo, tokias rankas turint, drožk ir pinigus rieškučiom semk. O Saulius: „Ai, pardavimui nedrožiu, kas ten mano meną pirks. Šaukštus drožiu jau 20 metų, bet tokio, kokio noriu, vis neišdrožiu. Tai ką aš ten pardavinėsiu. Pernai rudens mugėje vizitinių išdalinau nemažai, bet niekas nepaskambino, niekam nereikia…“

Neiškentusi į pokalbį įsiterpia žmona. „Kuklinasi jis. Drožiniai jo gražūs, paklausūs, ir šaukštų geresnių neišdroši, bet jis užsispyręs, nevažiuoja niekur, nesisiūlo. Pusseserė kasmet į Vilniaus Kaziuko mugę kviečia, ten ir vietą išsipirkusi gerą turi, o Saulius – ne, ir viskas. Tik du kartus – Mielagėnuose ir Ignalinoje – dalyvavo mugėse. Mielagėnuose, iš kurių Saulius kilęs, vieni gal iš mandrumo kiti iš išdidumo nepriėjo (juk sako, kad savam krašte pranašu nebūsi), bet ir tai kai ką pardavė, o Ignalinoje dar ir kaip pasisekė“, – sako ponia Vita.

Saulius jokių mokslų nebaigęs, išsilavinimas – 6 klasės. Sako tiesiai šviesiai – mokytis tingėjo. Dievas mokslų nedavė, užtat auksinių rankų nepagailėjo. Šią dovaną reikėtų išnaudoti. Juolab, pasak Sauliaus, jis ir baldus gali daryti, o šie darbai paklausą turi.

Dauguma drožinių – iš liepos. Pasak Sauliaus, šis medis taip pat įvairių atspalvių duoda, priklauso nuo medžio amžiaus. Šaukštus drožia iš storesnių šakų. Išbandė įvairų medį savo drožiniams – ąžuolą, uosį, klevą. Liepa mieliausia. Drožybos temų iš anksto neplanuoja. Kokia ryte mintis pagal nuotaiką ateina, to tądien ir imasi. Daržinėje turi įsirengęs nedideles dirbtuvėles, turi ir visus reikiamus instrumentus. Drožia viską vien rankomis, be medžio apdirbimo staklių, tad kiekvienas dirbinys – originalus, antro tokio pat nėra.

Pokalbio pabaigoje ilgai, žmonai padedant, įtikinėjau, kol išgavau pažadą, kad Saulius savo dirbinius veš į parodas, šeimai litą kitą namo parveš. Gal ir seniūnija galėtų dažniau paraginti dalyvauti, važiuojant į muges nepalikti jo namuose. Juk dar viena priežastis, kodėl savo rankų šilumos Saulius neparduoda – neturi transporto, kuo į muges ar į turgų nuvažiuoti, o prašyti kitų, kad nuvežtų – nedrįsta.

Redakcija taip pat nutarė padėti: nemokamai išspausdinsime kelis skelbimus, kad žmonės Sauliaus drožiniais susidomėtų. Jie išties puikūs ir prireikus originalios dovanos bet kokiai progai – tikrai išsirinksit. Maldanėnai – kaimas pusiaukelėje tarp Ceikinių ir Mielagėnų, nuo Ignalinos apie 17 km.

Saulius Sveikauskas 2012 m. tapo parodos „Aukso vainikas“ laureatu.

Autoriaus nuotr.