Skip to content

Kolonos Lietuvoje

MI informacija

Jungtinėse Valstijose yra miestų, kuriuose lietuvių bendruomenės gana gausios. Tuo nuo seno garsėja Čikaga, nemažai lietuvių Los Andžele, dabar lietuviai pamėgo ir šiltąją Kaliforniją. Malonu pasivaikščioti po lietuvių gyvenamas vietas: gatvių pavadinimai užrašyti lietuviškai, gali išvysti lietuviškų mokyklų iškabų, o JAV piliečio pase ir ypač dažniausiai naudojamame dokumente – vairuotojo pažymėjime – pavardės užrašytos lietuviškais rašmenimis, su visais ą, č, š ir panašiai. Nieko nepadarysi, demokratiška šalis.

Ankstesnę pastraipą galima būtų pavadinti sapnu arba tiesiog nusišnekėjimu. Nėra Amerikoje nei lietuviškų gatvių pavadinimų, nei jokių „š“ asmens dokumentuose, o nacionalinės mokyklos – visų tautinių mažumų – ten tik sekmadieninės, ir tos pačios bendruomenės, kitaip tariant, tėvų išlaikomos.

Matyt, Amerika nėra tokia demokratiška šalis, kaip mes manome. Tai tada gal Europoje yra taip, kaip ką tik aprašiau? Kokioje nors Airijoje, kur lietuvių jau, sako, gerokai daugiau negu kokiame nors Lietuvos rajone, arba Skandinavijos šalyse, iš kurių mes raginami imti pavyzdį, kai kalba pakrypsta apie iškrypėlius šlykštukus?

Ne, nėra ten šito. Kažkodėl tų visų šalių vyriausybės įsitikinusios, kad lietuviai turi išmokti jų šalies valstybinę kalbą, kad jie tam yra pakankamai gabūs, kad, galų gale, perskaityti gatvės pavadinimą nėra neįmanoma…

Ne, čia jau kažką ne tą parašiau, už tai mane dar gali apkaltinti tautinės nesantaikos kurstymu ir teigimu, kad tautinės mažumos, nesugebančios perskaityti lietuviškai parašytą gatvės pavadinimą, yra, švelniai tariant, negabios…

Bet čia aš niekuo dėta, čia ne aš taip sakau. O kalba šitaip Lietuvos lenkų vadukas ponas Tomaševskis. Tai jis aiškina, kad visą amžių Lietuvoje pragyvenę vadinamieji lenkai lietuviškai skaityti taip ir neišmoko, todėl visur viskas turi būti užrašyta lenkiškai, kitaip žmonės nesupranta.

Įžeidinėja žmogus savo žmones.

Tai būtų pačių vietinių lenkų reikalas, jeigu ponas Tomaševskis užtarimo neieškotų – ne, ne pas lenkus, o pas rusus. Jau jis skelbia, kad vietovių pavadinimus reikėtų rašyti ne tik lenkiškai, bet ir rusiškai.

Apie pavardžių rašymą kirilica ponas Tomaševskis nekalba, gal todėl, kad šios privilegijos, tokia, manykime, yra jo nuomone, yra nusipelnę vien tik lenkai. Čia, matote, dar ir tradicijos tokios…

Jei jau apie tradicijas kalbėtumėm, tai rusai čia daug galėtų prisiminti. Kaip prisiminė, kad Krymą prieš porą šimtų metų užgrobė, todėl jis dabar jiems priklauso, taip galėtų prisiminti, kad lietuviškai Lietuvoje buvo leista rašyti tik 1904 metais – vos prieš šimtmetį. Kodėl gi nesugrąžinti tų laikų? Lietuviškas knygas būtų galima spausdinti Lenkijoje, gal ponas Tomaševskis užtartų žodelį. Sakoma, kad tikras politikas visur draugų turi, ir dar sakoma, kad todėl ponas Tomaševskis kartkartėmis jau pavadinamas kremlinu. Čia sako tie, kurie mano, kad už nuopelnus žinomai šaliai. O kiti, norėdami, kad jų neapkaltintu įžeidinėjimu, kad tiesiog už panašumą į vadinamą pasakos personažą. Nežinau, tos pasakos neskaičiau ir filmo nemažiau.

Bet vis dėlto veikiausiai ne šiaip sau, o matydami Ukrainos pavyzdį ir tai, kaip Lietuvoje bruzda, kaip įprasta sakyti, tam tikros jėgos, Lietuvos politikai jau prašneko, kad atominę elektrinę reikėtų statyti Visagine, o Elektrėnuose. Ramiau būtų.

Penktoji kolona – tai ardomoji svetimos valstybės ar organizacijos veikla. Kažkaip nesitiki, kad pono Tomaševskio organizacija susijusi su Lenkijos valdžia. Taigi, lenkiška kolona ją vadinti liežuvis neapsiverčia. Tai kokia tada ši kolona?

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje