„Lietuvos miesteliai – tai valstybės širdis“, – kažkada laidoje „Mūsų miesteliai“ yra sakiusi jos vedėja žurnalistė Nijolė Baužytė. Nedidelis, dabar net 1000 gyventojų neturintis Dūkštas (2011 m. jame gyveno 888 žmonės) – ne išimtis. Tiesa, tai ypatingas miestelis: buvęs rajono centras, didelis geležinkelio mazgas, buvusi Ignalinos AE statybos bazė – Vakarų statybos valdyba, tikrai internacionalinė gyvenvietė, kur puikiai sutaria rusai, lenkai, sentikiai ir Romos katalikai. Visai netoli – Baltarusijos pasienis, o 50 km į šiaurę galima traukiniu nuriedėti į Daugpilį. Visa tai Dūkštui suteikia margaspalvį koloritą, kurį, žinoma, paįvairina keturių ar daugiau ežerų melsvos akys, išlakūs miškai, gražios sodybos.

Visos Lietuvos veidą apgadino prašliaužusi krizė. Nemažai nuostolių ji atnešė ir Dūkštui. Kaip sakė miestelio seniūnas Vytautas Kazėnas, sumažėjo miestelio gerbuviui skirtų lėšų, kai kurių paslaugų gyventojams teko atsisakyti, pavyzdžiui, dar prieš „Snoro“ žlugimą išnyko jo „kioskelis“, kur gyventojai galėjo atlikti įvairias finansines operacijas. Bankrutavo ir Dūkšto kepykla, kuri suteikė darbo vietas dešimčiai gyventojų.

Bet seniūno išradingumas ir atsiskleidžia tada, kai negali šlaminti tūkstančių. Dažnai, kai atvažiuoju į savo uošviją (a. a. uošvis Juozas Šileikis buvo vienas iš tų nagingų meistrų, kuriuos Dūkštas prisimena iki šiol), V. Kazėną sutinku pėdinantį po savo valdas ir tikrinantį, kas ne taip, ką dar reikia padaryti, pagražinti.

O darbų begalės. Štai, nors ir buvo striuka su finansais, išvalytas kažkada paprasčiausia apžėlusia kūdra buvęs miestelio ežerėlis, kurio pakrantė tapo puikia masinių renginių organizavimo vieta. Dugno dumblas išgabentas į šalia geležinkelio esančią apleistą žemumą, kur, anot seniūno, galvojama įrengti stadioną, o tuomet Dūkštas galės turėti net savo futbolo komandą.

Dūkšto neaplenkė vandentiekio ir nuotekų sistemų įrengimo vajus. Gyventojai patenkinti, kad palyginus nebrangus nuotekų šalinimas neteršia aplinkos, o tai savo ruožtu privilios daugiau apylinkių turistų ir pramogautojų. Tiesa, šie darbai dar nebaigti: šiemet teliko koks ketvirtadalis seniūnijos sodybų, kurias reikės prijungti prie bendros vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemos. Greta to tvarkomos, asfaltuojamos gatvės, miestelio centras.

Pastaraisiais metais Dūkšto seniūnija iš tiesų pagražėjo. Renovuota vidurinė mokykla, kultūros namai, pirtis, Kaniūkų jaunimo centras. Įrengtas pėsčiųjų takas, jungiantis Dūkšto centrą ir vidurinę mokyklą, atsinaujino dar 1936 m. statyta Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia, sentikių Švč. Trejybės cerkvė. Kiekvienais metais, ypač dabar, pavasarį, mieste sužydi gėlynai.

V. Kazėnas neslepia, kad darbų dar daug ir ne tik miestelyje. Štai senojoje Dūkšto gyvenvietėje Dūkšteliuose, prie Parsvėtaičio ir Samanio, išlikęs XVIII a. statytas dvaro pastatų ansamblis ir parkas privatizuoti, tačiau bendru rūpesčiu juos reikia kuo skubiau atnaujinti, restauruoti, kad į šį nuostabų istorinį kampelį galėtų užsukti turistai, poilsiautojai, šiaip prašalaičiai.

Iš tiesų teisi žinoma žurnalistė, kad tokie miesteliai – tai tikrasis Lietuvos veidas. Pro nepriteklių, krizės ir nesibaigiančių reformų šabakštynus besibraunantys Dūkšto vadovai tikina, kad laikui bėgant šis veidas tik gražės.