Kas paneigs, jog nėštumas nėra Dievo dovana ir niekam neprilyginama privilegija. Per nėštumą bendradarbiaujame su Juo (nesvarbu, kaip ir kur mes Jį įsivaizduojame: ąžuole, ant debesies, žaibo blyksnyje ar ant kryžiaus), kurdami naują gyvybę su galbūt nemirtinga žmogaus siela, kuri gyvens amžinai. Deja, dvasingo požiūrio į nėštumą yra atsižadėta mūsų visuomenėje, kurioje vaikai vertinami kaip prekės, įsigyjamos tėvų jiems patogiu laiku ir patogiais kiekiais.  O juk nėštumas gali būti puiki galimybė bręsti dvasiškai, nes beveik kiekvienam nėštumui būdingos didesnės ar mažesnės kančios, o išmokimas kentėti su džiaugsmu ir meile – būdas dvasiškai tobulėti ir emociškai bręsti. Pažiūrėti į nėštumą kitaip, vyro menininko akimis, galite kiekvienas, užsukęs į nepaprastai brandžią Jono Grundos kūrinių parodą „Mama, neik į darbą“.

Viskas šioje parodoje yra kitaip. Nuo idėjos iki pristatymo. Turbūt ir darbus menininkas kūrė kažkaip kitaip. Instaliacija iš kūdikio drabužėlių ir besilaukiančios moters skulptūra – naujausi skulptoriaus darbai. Parodoje gausu ir daugiau medžio kūrinių, kuriuos iš tolo gali prilyginti ir akmens ar keramikos darbams. Kai kurie jų sukurti prieš porą dešimtmečių, bet kiekvienas išreiškia kūrėjo gyvenimo prasmės paieškas. Čia pat susišaukia ir tapybos darbai ta pačia tema.

Gyvename skubos ir savirealizacijos pasaulyje, kuriame bėgama nuo tikrovės, todėl vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų, harmonija su gamta ir aplinka. Moters – motinos misija tęsti gyvybę žemėje, ją puoselėti ir branginti. Kaip Žemė Motina kiekvieną pavasarį pražysta nauja gyvybe, išaugina derlių, taip ir Moteris, gyvybės nešėja, atlieka šią kilnią misiją, nešiodama Motinos vardą.

Parodos pavadinimu „Mama neišeik į darbą“ Jonas bando atsakyti į klausimą – kur mes skubame? „Gamta nėra skirta visų pirma atlikti kokias nors funkcijas, gamta pirmiausia yra graži. Grožis maitina. Mūsų sielos nepaprastai geidžia tokio maisto. Moters kūnas yra vienas gražiausių Dievo kūrinių. Kaip sakė Viljamas Breikas „Per daug amžinybės vyro akiai“. Jis maitina, teikia gyvybę.

Mes auginame sūnelį Nikodemą, jam greitai bus ketveri metukai. Labai anksti jis pradėjo kalbėti ir kalbėti labai daug. Įdomiausia tai, kad jo ištarti žodžiai – „mama, neik į darbą“ giliai palietė mano širdį, jis juos labai dažnai sakydavo, kai mama ruošdavosi eiti į darbą. Tai ir paskatino sukurti šitą kūrinį ir toliau plėsti mintis, mąstyti apie tai, kokia yra brangi mama vaikui, brangaus buvimo kartu niekas negali pakeisti, nėra alternatyvos“, – teigia J. Grunda.

Jis – daugelio plenerų ir parodų dalyvis. Jo skulptūros puošia Vilniaus, Ignalinos parkus ir sodybas.

Į ignaliniečiams neįprastos parodos atidarymą pirmiausia suskubo menininko gerbėjai, draugai, pažįstami. Sėkmės kūryboje linkėjo ir vicemeras Henrikas Šiaudinis, prisiminęs ir Ignalinos fontano „gimimo“ istoriją, kurios autorius taip pat J. Grunda, bei specialistė Rasa Juodagalvienė, Seimo nario, Kultūros ministro Šarūno Biručio padėjėja-sekretorė Milda Dikmonienė, menininkės Nijolė Trinkūnienė ir Aldona Jakubovskienė, kunigas Viktoras Kudriašovas, Ignalinos muziejaus direktorė Vida Beržinienė, režisierė Jolanta Narbutaitienė su aktorių palyda bei draugai. Visa tai itin subtiliai ir netradiciškai palydėta Jono šeimos draugės, tapytojos muzikiniu intarpu.

Susidomėjusieji parodą „Mama, neik į darbą“ gali aplankyti krašto muziejaus parodų salėje.

Autorės nuotr.