„Vaikų teisių“ gynėjai nerimsta. Dabar jie susigalvojo ne tik uždrausti taikyti vaikams fizines bausmes, bet ir palikti juos be priežiūros iki septynerių metų.

Apie plekšnojimą padaužai per užpakalį, kaip vaikų teisių pažeidimą, jau seniai kalbama. Jau turime užsiauginę vieną lepšių kartą. Nuėjus vaikučiui į mokyklą, pažymių jam rašyti negalima, nes tai traumuoja nesubrendusią vaiko psichiką, egzaminų jam reikia kuo mažiau, nes tai irgi tą pačią psichiką traumuoja, ir kas užauga? Psichai?

Stebimės, kad pirmaujame pagal savižudybes. O kaip galime nepirmauti, jeigu tėvai vaikelio bausti negali. Mokykloje tie vaikeliai gyvena šiltnamio sąlygomis. Mokytojai balso pakelti negali, mokytojai mokykloje apskritai jokių teisių neturi, nes visas teises turi mokiniai ir tik mokiniai.

O kai apsiseilėjęs nuo tokios priežiūros mokinukas baigia vidurinę, ar dar anksčiau, tada gyvenimas kaip reikiant trinkteli per smegeninę. Čia jau visos vaiko teisės baigiasi ir prasideda suaugusiųjų gyvenimas. Čia jau terlionės baigiasi, taip pat baigiasi ir visokių vaikų teisių tarnybų ir kontrolierių rūpesčiai. Pinigų už tai valdžia nebemoka – už dyką arklys arklio nekaso.

Ir nesuaugę, nesubrendę vaikučiai kariasi, skandinasi, nuodijasi, pjaustosi venas ar suranda kitų būdų nubausti suaugusius už jų rūpestį.

Bet čia auklėjimo problemos. Taip sakant, pačių vaikų problemos, kurias neva sprendžia jų teisių gynėjai. Kaip sprendžia – matome ir girdime, ir per radiją, ir per televiziją, o kiti, nelaimei, ir patys su jomis susiduriame.

Dabar tėvams naujas rūpestis: kas prižiūrės vaikus iki septynerių metų, kol tėvai bus darbe? Jokia paslaptis, kad, sakysim, penkiametis neretai paliekamas vienas, ypač mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, kur darželių ne visiems užtenka ar jų apskritai nėra.

Samdyti auklę? Gerai, jeigu atlyginimas leidžia tai padaryti, nes kai auklei reikia mokėti tiek pat, kiek gauna mama, aišku, kad mama pasirinks likti namuose su vaiku. Beje, o kur dar auklę rasi? Bedarbių yra, bet norinčių dirbti, svarbiausia, tokių, kuriam savo vaiką galėtum patikėti, nelabai rasi.

Taigi, jeigu toks įstatymas būtų priimtas, motinos būtų priverstos papildyti bedarbių gretas: jos tikrai negalėtų rasti tokio darbo, kad šalia kojos galėtų laikyti vaiką.

Vaikų teisių gynėjai bei kontrolieriai aiškina, kad viskas daroma vaikų labui – užtikrinant geriausius vaikų interesus. Mat vaikai, sako jie, gyvena pavojų pilname pasaulyje, namuose daugybė technikos, gatvėse pilna blogų žmonių…

Be to, įstatyme numatyta įpareigoti žmones skųsti kaimynus, jeigu jie neprižiūrės savo vaikų, kitaip tariant, paliks juos vienus. Tada jau bus galima paimti juos ir perduoti į „vaikų globos įstaigas“, iš kurios vaikai jau gali būti perduoti kitiems globėjams – geresniems negu tėvai. Tokiems už svetimo vaiko globojimą valstybė jau mokės 500 litų per mėnesį – to vaiko reikmėms, o dabar siūloma pridėti dar 150 litų per mėnesį globėjams už rūpestį.

Beje, jeigu esate vaiko giminaitis, jokių pinigų negausite. Mokama tik svetimiems. Jie geresni globėjai.

Bet didžiausiais pinigais pakvimpa, kai kokiu mažyliu susidomi jį įvaikinti panorę užsieniečiai. Čia jau – neoficialiai – mokami tūkstančiai eurų. Kam mokami? Nebūkite naivūs. Tiems, kurie labai rūpinasi vaikais.

Sakoma, toks įstatymas jau yra kai kuriose valstybėse. Bet nutylima, kad tose valstybėse motina gali nedirbti, kol jos vaikai paauga, nes arba pakankami uždirba tėvas, arba yra įstaigų, kurios pasirūpina augančiais vaikais. O pas mus kaip?

Tad kas gali paneigti, kad skubėjimas priimti tokį įstatymą dabar, kai valstybė neužtikrina motinoms galimybės prižiūrėti vaikus, nėra susijęs su – kalbėkime atvirai – prekyba vaikais?