Šeštadienį prieš Velykas paskambinau į greitąją medicinos pagalbą. Vyrui jau trys dienos buvo susilaikęs šlapimas, kūnas ištino, jis kentė didžiulius skausmus. „Greitukės“ dispečeris Utenoje pasakė, kad visi automobiliai išvykę, pas mus galės atvykti tik po 2–3 val. Tiek laukti negalėjome, tad savo transportu vyrą nuvežėme į Ignalinos ligoninės Priėmimo skyrių.

Budėjęs gydytojas Aleksandras Krutinis pamatavo kraujospūdį ir… nusiplovė rankas. Pareiškė, kad jis ne urologas ir nieko daugiau padaryti negali. Pasiūlė vėl ateiti po švenčių. Tvirtai pareiškiau: darykit ką nors, aš niekur nevažiuosiu. Negi nematot – žmogus ir Velykų gali nesulaukt. Tuomet gyd. A. Krutinio pasakyta frazė apliejo tarsi šaltu vandeniu. Jis ramiai, prie ligonio pasakė: „Numirs, tai numirs. Valstybės juk politika tokia, nereikės pensijos mokėti…“

Pareikalavau iškviesti ligoninės vyr. gydytoją Stanislavą Olševskį. Tačiau ir jis į mūsų bėdą pažiūrėjo abejingai. Pasiūlė gerti antibiotikų (nes gal uždegimas koks?) ir ateiti balandžio 30 d. (po 11 dienų!), kai į ligoninę atvyks urologas…

Vyro būklė blogėjo. Nuoširdus ačiū gyd. Ligitai Spaičienei, greitai atlikusiai visus tyrimus. Juos gavusi, vyrą tą pačią dieną savo transportu nuvežiau į Visaginą. Ten gyd. Olegas Sosunovas nieko nelaukdamas jį operavo. Vien susikaupusių skysčių iš vidaus apie 10 litrų pašalino. Anot O. Sosunovo, jei būtų pradelsta dar para, žmogus būtų miręs.

Neretai per televiziją žiūriu laidas, kuriose gydytojai kaltinami dėl žmonių mirčių. Dabar, kai su panašia situacija susidūriau pati, tikiu, kad ir TV laidose rodomos istorijos nėra iš piršto laužtos. Baisu. Susvetimėjo ne tik visuomenė, žmonės, bet ir kai kurie gydytojai, kurie dažnai būna paskutine viltimi. Mano istorijoje minėti Ignalinos gydytojai tos vilties nesuteikė, ją ciniškai pamynė po kojomis…

Bet nuoširdus žmogiškas AČIŪ gydytojams L. Spaičienei ir O. Sosunovui. Jūsų dėka mano vyras, buvęs ilgametis mokytojas, dabar vėl jaučiasi gerai. Sveikatos, sėkmės ir žmonių pagarbos Jums.