Daug gražių žodžių yra pasakoma apie tai, kas visai negražu. Arba bent jau gražu nedaugeliui. Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet tai reiškia tik tai, kad kiekvienam galima turėti savo nuomonę, kuri neretai nesutampa su visuotinai skleidžiama. O demokratinėse valstybėse už nuomonę netgi nebaudžiama. Keista, ar ne?

Štai žiniasklaida mums pasakoja, neretai net susigraudindama nuo susižavėjimo, kad vos tik atšilus orams kaimas pradeda laukti turistų, o sulaukęs sutinka juos vos ne išskėstomis rankomis.

Bet tai visiška netiesa. Turistų laukia tik kaimo turizmo sodybų savininkai, kuriuos plačiose apylinkėse gali ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Kadangi tie savininkai savo ūkyje paprastai patys susitvarko, pagalbininkų nesamdo, tai ir naudos kitiems iš tų turistų jokios.

Na, dar atvykėlius turistus, teisingiau, nuo miesto šurmulio bėgančius atostogautojus, patyliukais nuo mokesčių inspekcijos mėnesiui ar ir visai vasarai priima atliekamą kampą turintys kaimiečiai. Bet tie atostogautojai paprastai vargingesni, ir ieško vietos, kur kaimiško pieno ar varškės gautų.

O kiek karvučių kaime beliko – patys žinote. Vien dėl turistų jų laikyti neapsimoka, o pieną pridavinėti – rūpesčio daugiau negu pelno.

Tad absoliučiai daugumai kaimo gyventojų, ne taip, kaip miestiečiai galvoja, jokių turistų nereikia. Turistas kaimui – tik bereikalingas rūpestis.

Visų pirma tai – triukšmadarys. Savaitgalio naktimis iš kaimo turizmo sodybų ar tiesiog iš mašinos, pastatytos ant ežero kranto, sklindanti muzika, dažniausiai visokie bumsikai, visus kitus garsus užgožia. Tos vadinamosios muzikos priversti klausytis visi, gyvenantys kelių kilometrų atstumu. Gal kuris neapsikentęs ir policiją norėtų iškviesti, bet kaimietis nuo senų laikų yra įsitikinęs, kad su valdžia geriau neprasidėti. Verčiau langus užsidaryti ir miegoti.

Dar iš miesto atvažiavęs turistas mano, kad gyvenimas kaime – tai grybavimas ir uogavimas. Birželį, paprastai kartu su žemuogėmis, na, ir su pirmaisiais turistais vasarotojais, ir pirmieji vasariniai grybai pasirodo. Tada, apsilankęs miške, gali be vargo pasakyti, kur turistas praėjo. Ten būna grybai išspardyti. Nežinia, kodėl jie turistui užkliūna, gal  todėl, kad jis daugumos grybų nepažįsta ir tuos nepažįstamus iš pykčio spardo.

Na, o jeigu turistas užeina voveraičių pulkelį, tai išrenka visas iki pačių mažiausių, net samanas iškapsto, kaip kokia laukinė kiaulė. Dar laimė, kad turistas paprastai grybingų vietų nežino, ne viską sunaikina.

Turistų meškeriotojų irgi netrūksta. Tiesą sakant, šitie paprastai ramūs, netriukšmauja ir niekam neužkliūna. Tiesa, kartais pašiukšlina, bet ir meškeriotojų įpročiai šiemet, atrodo, jau keičiasi. Dabar juk nauja tvarka įvesta: meškeriotojas penkių metrų atstumu aplink save turi svetimas šiukšles surinkti, kitaip gaus baudą.

Šiukšlinimas, aišku, yra nusižengimas, bet kaip čia išeina, kad Lietuvoje sugalvota bausti už svetimus nusižengimus? Tai gal sulauksime laikų, kai ir už, sakysim, vagystę bus baudžiami ne tie, kurie vogė, o tie, kurie arčiau gyvena?

Bet turistai meškeriotojai prie tokios tvarkos jau prisitaikė. Anksčiau, būdavo, prie ežero šiukšles jie į laužavietę sumesdavo, seniūnijoje pašalpas atidirbinėjantys po savaitgalio atvažiavę sutvarkydavo. Dabar turistai šiukšles toliau į krūmus meta, o jeigu patys atvažiavę šiukšlių randa – irgi į tuos pačius krūmus išspardo. Visur tvarka ir teisingumas – šiukšlės už penkių metrų nuo meškeriotojo, o po krūmus kas landžios. Krūmai sužaliavo, šiukšles paslėpė, visiems gera ir gražu.

Tai tik vienas pavyzdėlis, kaip iš miesto kalbantys nežino, ko kaimui reikia ir ko jis laukia. Nemyli kaimas turistų. Ne veltui žmonės čia taip šneka: gerai būtų, jeigu savaitgalį lytų, ramiau gyventumėm.