V. Landsbergio fondas antrą kartą surengė meninės raiškos programų konkursą „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“. Šįmet jis skirtas Vilniaus grįžimo Lietuvai 75-osioms metinėms. Konkursas vyko Vilniuje, Balio Dvariono muzikos mokykloje. Jame dalyvavo du vaikų lopšeliai-darželiai, penkios vidurinės mokyklos ir aštuonios gimnazijos – iš viso 262 mokiniai, kuriuos rengė 38 mokytojai.  Pasirodymus vertino autoritetinga komisija: Balio Dvariono muzikos mokyklos direktorė L. Užkuraitienė, dainininkė V. Povilionienė, pedagogė B. Cechanavičienė, atsargos kapitonas V. Voveris ir istorijos profesorius A. Tyla, komisijos pirmininkas.

Didžiasalio „Ryto“ gimnazija nedvejodama registravosi dalyvauti konkurse, nes Vilniaus grįžimo Lietuvai tema jau seniai turime sukaupę daug autentiškos medžiagos, rengę vakaronę panašia tema. Programos siejamąja grandimi tapo du personažai – vaikinukai, ką tik trumpam atskridę iš Londono ir visiškai užmiršę savo šaknis. Nesudėtingas lietuviško grėblio testas atgaivina jų atmintį, o jungtinė vyresniųjų gimnazistų ir mokytojos Aldonos Misiūnienės ketvirtokų grupė primena, kokios godos apie Vilnių ryčiausiame Lietuvos pakraštyje godotos nuo senų laikų.

Vilniaus miestas, „bruku brukavotas“, apdainuotas dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės dainose. Į Vilniaus Kalvarijas mūsų proseneliai pėsti ir dviračiais važiuoti keliavo. Atskiros kalbos vertas mūsų krašto gyvenimas lenkmečiu, patriotinis sąjūdis, kuriam vadovavo „Ryto“, šv. Kazimiero, „Kultūros“ draugijos, skyrusios didelį dėmesį vaikų ir jaunimo auklėjimui. Mūsų programoje skambėjo tuo laiku itin populiarios dainos „Pabuskim, lietuviai“, „Vai, ko nusižvengei“, kurias dar 1994 metais iš savo senelės, krašto šviesuolės Emilijos Cibulskienės, užrašė Rita Cibulskaitė-Papšienė, dabar pati sėkmingai mokytojaujanti Ignalinoje.

O kur dar dramatiški 1939-ieji, kai mūsų kraštas buvo prijungtas prie Baltarusijos TSR, o 1940 m. buvo leista norintiems išvykti į Lietuvą, tačiau pirmiausia jie turėjo užsiregistruoti valsčiuje. Pasiimti su savimi jie galėjo tiek turto, kiek telpa į arklio traukiamą vežimą, dar galėjo vestis karvę, o visa kita turėjo likti. Pasak istorikų, įdomiausia tai, kad Lietuvoje apie tokius planus niekas nieko nežinojo. Tačiau esama nuomonės, kad visuotinis žmonių ryžtas išvažiuoti paveikė sovietinę Baltarusijos valdžią, ir gal todėl šiandien turime tokią sieną su šia šalimi.

Šiuos istorinius faktus ir autentiškus atsiminimus pasakojo ir dainas dainavo 4g klasės mokinės Gintarė Kapliukaitė ir Liveta Palunkiškytė, 3g klasės mokiniai Tomas Želabovskis ir Violeta Čirikaitė, antrokas gimnazistas Ernestas Leščik, pirmokai gimnazistai Kristina Aduškina, Vaidas Seliukas, Virgilijus Vinciūnas. Širdį virpino aštuntokės Ramintos Čepulytės dainuojami „Raudoni vakarai“, į kuriuos tarsi telpa ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos istorija. Ypatingą vaidmenį visada turi mažieji ketvirtokai, jau antrą kartą dalyvaujantys šiame konkurse. Deividas Gržibovskij, Lukas Labanauskas, Dominykas Papšys, Modestas Pilipenko, Viktorija Matoško dėliojo į mozaiką piešinius apie Vilnių, kuriuos nupiešė Eligijus Sekonas.

Pasakojimai ir dainos, papildyti mokytojo Stasio Keraičio parengta kompiuterine pateiktimi, galop įtikino iš Londono atskridusius Arnoldą Glušonok ir Viktorą Garšanovą, kad neverta niekur skristi iš Lietuvos. Geriausia likti Vilniuje, kur gerai jaučiasi bet kurios tautybės, bet kurio krašto žmogus. Na, gal dar ir Didžiasalyje…

Likome nepaprastai laimingi, kai mūsų pasirodymui buvo skirta III vieta. Juolab kad visų varžovų pasirodymai buvo stiprūs: ypač gerai skambėjo dainos, matėme puikių šokių kolektyvų, labai išmoningų scenarijų. Smagu, kad trečią vietą pavyko laimėti ir pirmajame Fondo konkurse, kuris vyko prieš dvejus metus.

O apie patį konkurso vykdymą galima sakyti tik geriausius žodžius. Žavimės išskirtine jo aura, sklindančia tiek nuo Vytauto ir Gražinos Landsbergių (jie atidarė ir uždarė konkursą), tiek nuo visų Fondo darbuotojų ir konkurso organizatorių. Buvome pamaitinti, atviru ekskursiniu autobusu apvežioti po gražiausias Vilniaus vietas. Visiems dalyviams padėkota, visiems rastas šiltas žodis. Todėl pabaigoje profesoriaus V. Landsbergio užvesta „Tautiška giesmė“ dar kartą suvienijo visus ir leidžia viltis, kad iš tiesų žingsnelis po žingsnelio pražys vienybė.