Ir apie ką rašyti: apie prezidento rinkimus ar apie Eurovizijos rinkimus?

Tiesą pasakius, apie prezidento rinkimus nelabai ką gali parašyti. Viskas vyko taip, kaip jau įprasta. Buvo labai nuobodi, gal net nuobodesnė, negu kitais kartais, trinkimų kampanija.

Čia spausdindama padariau klaidelę – žinoma, turi būti „rinkimų“, nes net į smegenų trinkimo kampaniją, kaip kad per rinkimus į Seimą būna, tai nebuvo panašu. Na, pasitaikė pažadų tapus prezidentu padaryti tai, ko prezidentas padaryti negali, nes tai jam nepriklauso, bet ir tai ne per daugiausiai.

Žodžiu, buvo labai nuobodu. Bet gal todėl, kad iš anksto beveik viskas buvo aišku? Juk kai kurie kandidatai turėjo, jeigu jie tikri politikai, suprasti, kad jokių šansų ateiti į Daukanto aikštę jie neturi. Bet tie labiausiai stengėsi, nors apie tai, ką padarys patys, kalbėjo mažiausiai, o daugiausiai – apie negerus kitų darbus. 

Na, tikrai daugiau pažadukų pamatysime ir išgirsime iki Europos Parlamento rinkimų. Juk mažiau nei dvi savaitės liko…

O Eurovizija pritrenkė nepalyginamai labiau negu bet kokie rinkimai. Kažin, ar labai perdėsiu sakydama, kad ten atsispindėjo visos Europos, taigi ir Lietuvos, ateitis. Transvestito, norinčio „išplėsti vaivorykštę“, pergalė Eurovizijoje yra simboliška: tai liudija, kad bent jau Europoje įsigali „netradicinės orientacijos“, kitaip tariant, tų, kurie skiriasi nuo normalių žmonių, bendrija.

Įsigali ir Lietuvoje. Juk ne šiaip sau Lietuva šitam transvestitui skyrė antrą vietą – dešimt balų. O juk tikrai buvo ne viena geresnė daina, ne vienas geresnis pasirodymas. Kodėl ne tie, o šitas?

Galima sakyti – normalūs žmonės už jį nebalsavo. Beje, aš irgi visai nebalsavau. O ar jūs apskritai balsavote?

Blogiausia, kas Lietuvai gali nutikti – tai kai dėl visuotinio abejingumo tikrosios vertybės bus prarastos. Tvirti žingsniai ta kryptimi jau žengiami.

Atkreipkite dėmesį, kuo labiausiai žavisi įvairių Lietuvos televizijų žinių tarnybos. Jos gali neparodyti kokio nors normalaus renginio Lietuvoje, bet visada parodys gėjų paradą kad ir tolimiausiame planetos kampelyje.

Šiauliuose išspausdinta „vaikiška“ knygelė apie dviejų iškrypusių vaikučių meilę. Jos platinimas sustabdytas, tačiau tiražas nesunaikintas. Kodėl? Taigi aišku – dar prireiks, dar pasikeis visuomenės nuomonė, visuomenė „subręs“ ir supras, kad gausinti iškrypėlių armiją reikia pradėti kuo anksčiau, nuo pat vaikystės.

Kad taip bus, mums kala ir įvairiausi laikraščiai bei žurnalai, interneto portalai. Visur giriami tie, kurie susileidę iš malonumo šneka apie toleranciją. Beje, šis tarptautinis žodis vartojamas vietoj žodžio „pakantumas“, kad kam neateitų į galvą, jog iškrypėlius reikia tik pakęsti. Ne, juos reikia mylėti.

Religija nepritaria tokiam požiūriui? Religiją reikia pulti. Rodyti ir skelbti įvairią informaciją apie kunigus, kurie padarė ką nors negero, nors tokių – gal vienas kitas iš milijono. Ir apie kunigų negerus darbus paprastai sužinome, kai jų skriausti vaikai suauga. Pas mus irgi buvo vienas toks veikėjas atsiradęs – mėgino kompensaciją gauti, bet kažkodėl nutilo.

Štai skaitau viename portale straipsnio pavadinimą: „Ateiviams į Žemę dar per anksti: žmonija per daug buka ir religinga“. Supraskite – religija toks baisus dalykas, kad net jokie ateiviai nedrįsta pas mus atskristi.

Po dviejų savaičių rinksime savo kandidatus į Europarlamentą, kuris irgi toleruoja iškrypėlius. Ką ten toleruoja – jis juos myli. Nuspręs, kad ir mes turime mylėti – turėsime mylėti. Priešingu atveju – na, į Sibirą neveš. Nors norėtų.