Per pastaruosius 23-ejus metus Lietuvoje padaryta tikrai nemenka pažanga, stengiantis pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę: padaugėjo įstaigų, kuriose įrengti liftai, specialūs privažiavimai ir keltuvai neįgaliesiems su vežimėliais, daugumai neįgaliųjų dabar ir iš savo buto lengviau išeiti į kiemą. Be to, neįgaliesiems siūloma įvairių lengvatų ir nuolaidų. Tačiau visuomenės požiūris į tokius žmones menkai tepasikeitęs ir kartais atrodo, kad neįgalumą žmogus yra pasirinkęs savo noru (jokiu būdu šiai kategorijai nepriskiriu įvairiausių netradicinės orientacijos mažumų, nors jie, mano manymu, taip pat neįgalūs). Turbūt tokio požiūrio rezultatas yra ir techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems skyrimas.

Neįgalumą dažniausiai lydi fiziniai žmogaus kūno funkcijų sutrikimai: regos, klausos ar judėjimo. Turintiems tokių sutrikimų žmonėms labai gelbsti įvairios techninės pagalbos priemonės: lazdelės, įvairūs vežimėliai, ramentai, klausos aparatai, funkcinės lovos, skuteriai ir pan. Tuo tikslu yra įkurtas Techninės pagalbos centras neįgaliesiems prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuris visos šalies techninės pagalbos centrus aprūpina reikalingomis priemonėmis, tik, deja, laukiančių tokios pagalbos kur kas daugiau, nei skiriama lėšų priemonėms įgyti. Žmogus juk gyvas. Jis yra čia ir dabar. O štai, regis, valdininkai žmones skirsto, rūšiuoja ir dėlioja lyg kokius daiktus. Šitas palauks pusmetį, anas – metus. Bet gal tas pusmetis žmogui – paskutinis ir jis jį praleis tylioje vienatvėje, žiūrėdamas į tas pačias lubas, kai galėtų bendrauti su kaimynais, grožėtis pavasariu, kvėptelti tyro oro.

Mūsų rajono gyventojams pagalbos ranką tiesia Socialinės paramos skyriaus specialistė Giedrė Šimkūnaitė. Ji sudarinėja sąrašus žmonių, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia kompensacinė techninė priemonė (lazdelės, ramentai ir pan.) ir kartą per mėnesį važiuoja į Utenos techninės pagalbos centrą, kuris priemones gauna iš Vilniaus. Deja, bet biurokratiniai sraigteliai kur kas svarbesni, nei žmogus ir jo bent minimaliai kokybiškas gyvenimas. „Labai liūdna, bet nuo mūsų mažai kas tepriklauso. Mes priimam iš gyventojų prašymus ir įrašom į eilę, kuri nėra jau tokia maža. Tarkim, šiandien reikalingi net 7 įvairūs vežimėliai, o kur dar kitos priemonės. Visus pirkimus ir priemonių skirstymus atlieka Vilniaus specialistai, o mes – tik tarpininkai“, – teigia G. Šimkūnaitė.

Raudonojo kryžiaus Ignalinos skyriaus vedėja Irena Rapkauskienė sako taip pat sulaukianti kai kurių gyventojų prašymų dėl techninės pagalbos priemonių ir net sudarinėjanti savas eiles. „Anksčiau daugiau į mane kreipdavosi ir socialiniai darbuotojai dėl įvairių labdara duodamų priemonių. Dabar jau kreipiasi tik patys gyventojai. Tarkim, atėjo žmogus ilgą laiką ieškojęs lazdelių. Socialinės paramos skyriuje jų nebuvo, bet pas mane yra – ir ne viena, yra ir alkūninių lazdelių bei ramentų. Didžiąsias siuntas gaunu tik du kartus per metus. Esu iš anksto sudariusi sąrašus reikalingų priemonių ir beveik visada jų gaunu. Šio mėnesio pabaigoje taip pat atvyksta didžioji siunta. Žinau, kad tarp visų priemonių bus dvi funkcinės lovos. Kam reikia, būtinai tegul kreipiasi. Galima ir pasiskambinti tel. (8~386) 52579“, – kviečia I. Rapkauskienė.