Skip to content

Lyjant profesoriaus džiaugsmo ašaromis

Jonas BALTAKIS

Sekmadienį minėta Tarptautinė muziejų diena. Ta proga penktadienį į savo glėbį pakvietė Rojus. Galbūt vienintelis toks pasaulyje – Rojus žemėje. Į popietę prof. Adomo Hrebnickio memorialiniame muziejuje susirinko nemenkas būrelis lankytojų. Atvyko Vidiškių gimnazijos, Dūkšto vidurinės mokyklos ir Visagino Verdenės gimnazijos moksleivių būreliai su mokytojais, dalyvavo rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Lisauskienė, Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas, Ignalinos krašto muziejaus direktorė Vida Beržinienė, kiti svečiai ar tiesiog Rojaus fanai.

Renginio vedėjai Renata ir Gintautas Veličkos, džiaugdamiesi nemažu būreliu atvykusiųjų, sakė, kad tai matydamas džiaugsmo ašaromis verkia ir prof. A. Hrebnickis. Mat renginio pradžioje pradėjo lašnoti lietus, kuris vėliau tai nustodavo, tai vėl krisdavo dideliais lašais.

G. Velička, kviesdamas pasisakyti svečius, jų klausė: kuo ir kaip memorialinis muziejus turi patraukti lankytojus, kad jis būtų lankomas?

Rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja R. Lisauskienė sakė: „Ignalinos krašte nėra daug muziejų, kurie plačiai skambėtų. Kiekvieno muziejaus misija – puoselėti, saugoti tautos atmintį. Vien jau tik todėl, kad mums neatrodytų, jog pasaulis ir gyvenimas prasidėjo tik nuo mūsų. Turime žinoti – kas mes, iš kur mes, kas vyko iki mūsų. Atsakyti į šiuos klausimus – vienas svarbiausių muziejų darbų. Kad juos lankytų, dabar muziejai neriasi iš kailio, kviesdami lankyti juos ir poilsio dienomis, ir naktimis. Jei muziejus bus tik uždara erdvė, jis nebus gyvas. Muziejus turi būti lankomas. Rojuj linkėčiau būti kuo atviresniam, neprarasti ryšio su žmonėmis, įsiklausyti į jų norus ir pastabas.

Dūkšto seniūnas V. Kazėnas kalbėjo trumpai drūtai, ūkiškai: „Džiaugiuosi, kad Dūkšto seniūnijos teritorijoje yra toks muziejus, o džiaugtis gali tuomet, kai nėra didesnių rūpesčių. Kadangi šis muziejus rūpesčių seniūnijai išties nekelia, puikiai pats susitvarko, tai belieka jo darbuotoją Renatą pasveikinti su Tarptautine muziejų diena, palinkėti naujų idėjų, gražių darbų ir nuolat gausaus lankytojų būrio“.

Nuo pat renginio pradžios (jį smuiko rauda ir pradėjo) griežė Dūkšto kultūros centro darbuotoja Agnė Umbrasienė. Žiedais pražilę sodai, suokiančios lakštingalos ir graudi smuiko melodija – išties pojūčiai, verti Rojaus vizijų, apnuoginantys ypatingą šio kampelio aurą.

Renginio „vinis“ buvo žaidimas pagal A. Valinską „Taip ir ne“. Klausinėjant ir atsakant „taip“ arba „ne“, reikėjo „prisikasti“ iki teisingo atsakymo – atspėti, kas paslėpta dėžėje? Jei spėjai ir suklydai, keliauji prie šulinio (tikro) sulčių (tikrų) atsigerti. Vyko trys žaidimo turai, atspėti skirti daiktai vienaip ar kitaip buvo susiję su Rojumi, sodais (žydinti obels šakelė, knyga apie Rojų, sodo žirklės vaismedžių genėjimui). Žaidė visų dalyvavusių mokyklų mokiniai, abiejų laikraščių redaktoriai (gerai ar ne, bet kolegei Laimai teko eiti prie šulinio), seniūnas, skyriaus vedėja ir kt.

Šventė baigėsi gražiai nuskambėjusiu koncertu. Dainavo seniūnas Vytautas, Dangutė Urbonienė, griežė Agnė. Padainuota gražių dainų apie Rojų, kurioms žodžius patys dainininkai ir sukūrė (vieną jų spausdiname). Skambant paskutiniams akordams įsilijo smarkiau, tad netrukus visi buvo pakviesti į jaukią medinę klėtį sušilti. O šildė kvapni čiobrelių arbata ir stiklas vyno.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *