Šiemet, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną (gegužės 18-ąją), visuomeninės organizacijos „Žaibo kumštis“ nariai, 807-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos filialas bei visuomenininkai Artūras Kacevičius ir Jonas Biržinis vėl, kaip ir pernai, surengė gražią akciją – pagerbė buvusius partizanus bei jų ryšininkus.

Rajono keliais važiuota iš anksto sudarytu maršrutu, transportą skyrė rajono savivaldybė. Šiemet į amžinybę palydėtas jau paskutiniu laikytas rajono partizanas Fortūnatas Ivanauskas-Robertas. Taip manyta, bet vėliau atrasti dar du buvę laisvės kovotojai. Vienas – Mudinas – gyvena Petriškėje (jis kovojo Žemaitijoje), antra, daugiau minima kaip ryšininkė, tačiau apie metus buvusi miške – Veronika Macienė-Laima, gyvena Ignalinoje. Visi kiti dar gyvenantys – buvę ryšininkai. Jie išsibarstę po visą rajoną, tad aplankyti ne visi.

Akcijos dalyviai pirmiausia aplankė paminklą partizanams N. Daugėliškyje ir padėjo gėlių, savanoriai atidavė pagarbą vėliavomis. Po to Kaniūkuose aplankyta buvusi ryšininkė, trijų žuvusių brolių sesuo Ona Butrimaitė-Laurinėnienė, šiemet šventusi savo 85-metį. Ji prisijungė prie akcijos dalyvių ir toliau vyko kartu.

Švedriškėje viešėta pas 91-erių Antaną Šimkūną-Kalaviją. Jis nebuvo išaiškintas ar išduotas, tad represijų išvengė, visi kiti buvo tremti, kalėjo Stalino lageriuose. Gėlių padėta ant partizanų kapų Švedriškės kapinėse, kuriose palaidota gana daug laisvės kovotojų.

Strazduose savanorių vėliavomis ir gėlėmis pagerbtas paminklas 1951 m. balandį J. Čibiro sodyboje žuvusiems 7 partizanams ir 4 sodybos gyventojams. Tuomet į spąstus jie buvo įvilioti J. Bulkos, vėliau iki mirties 2010 m. kunigavusio Baltarusijoje. Pagerbta ir šios tragedijos liudininkė, buvusi „Lokio“ rinktinės vado Prano Račinsko-Drugelio ryšininkė Aldona Šuminienė-Danutė, gyvenanti Šuminuose.

Aplankytas paminklas žuvusiems Ažvinčių girios partizanams Užsienio k. prie Kazitiškio. Ten 1950 m. žuvo ir paskutinis, jauniausias, 16-metis O. Laurinėnienės brolis.

Ignalinoje užsukta pas jau minėtą V. Macienę. Čia pirmąkart susitiko dvi viena kitos nepažinojusios partizanų ryšininkės – O Laurinėnienė ir V. Macienė. Poniai Veronikai šiemet suėjo 92-eji.

Neaplenktas ir ignalinietis Mečislovas Petkevičius-Vytenis, šiemet kovą atšventęs 90-metį. Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos filialo pirmininkas Vytautas Gimžauskas jam įteikė gimtadienio dovaną. Ne pagal metus stiprus ir šviesaus proto vyras buvo ryšininkas tarp partizanų Vytauto apygardos štabo ir „Lokio“ rinktinės vado Drugelio.

Akcijos finišas – Ignalinos miesto kapinėse, kur palaidoti keturi nežinomi partizanai, prieš kelis metus atkasti buvusios stribynės kieme. Prie kapo krepšelį gėlių padėjo ir čia prie akcijos dalyvių prisijungęs rajono meras Bronis Ropė. Atvykęs savanorių būrys partizanų atminimą pagerbė trimis šautuvų salvėmis.

Pamąstymai

Kadangi „Mūsų Ignalina“ apie pokario istoriją rašo, ko gero, daugiau, nei kuris kitas laikraštis Lietuvoje (išskyrus specialius leidinius), kartais išgirstu priekaištų – neva užtenka rašyti apie tuos laikus, nes partizanai taip pat žudė, kartais ir visai nekaltus civilius gyventojus, nieko naudingo jie nenuveikė ir pan. Nesutinku su tokiom nuomonėm iš esmės. Pirmiausia, tai naujausia mūsų istorija kol kas ne iki galo ištyrinėta, su daugybe baltų dėmių. Antra, reikia skubėti tą istoriją užrašyti iš dar gyvų pokario liudininkų lūpų, o įvykių dalyvių ir liudytojų kasmet vis mažiau. Tik sugretinus archyvinę medžiagą ir gyvų liudijimų smulkiausias detales, matai visą to ar kito įvykio išklotinę, supranti, kodėl buvo taip, o ne kitaip pasielgta konkrečioje situacijoje. Trečia, jauti, kad raginantys užmiršti pokario laisvės kovas vis dar yra sovietinės propagandos hipnozėje, kalba ir mąsto taip, kaip pusę amžiaus mums buvo kalta į smegenis. Juk iš visos XX a. Lietuvos istorijos sovietų režimas mažiausiai galėjo toleruoti partizanų karą – tiesioginį ginkluotą antikomunizmą. Ketvirta, ši tema dabar, Ukrainos įvykių kontekste, vėl tampa aktuali. Tą, ką Rusija daro Ukrainoje, primena, kad nuo to laiko beveik nepasikeitė jų nei metodai, nei mentalitetas. O kas garantuos, kad rusų Putleris nesigvieš atsiimti ir Baltijos valstybių? 

Kas dėl partizanų nuopelnų, tai juos matau kelis, bent jau tris svarbiausius. Pirma, jie nuplovė 1940 m. gėdą, kai okupantas į Lietuvą įsileistas be vienintelio šūvio. Antra, partizanų dešimties metų karas paneigė sovietų nuolat kištą mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Tai mums labai padėjo 1990 m. atkuriant nepriklausomybę. Trečia, kas tik dabar ypač išryškėjo, partizanai neleido kolonizuoti Lietuvos, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, čia visais laikais rusakalbių buvo tik apie 20 proc. Dėl partizanų veiksmų rusai vengė vykti į Lietuvą. Dabar V. Putinas jau čiupinėja Latvijos (ypač) ir Estijos rusakalbių nuomonę (kaip buvo ir Kryme) dėl Rusijos veiksmų ir galimo grįžimo į Rusijos glėbį. Lietuvoje tą padaryti sunkiausia, nes prorusų, ko gero, čia vos keli procentai.

Kas dėl žiaurumų, nekaltų aukų, tai jų buvo. Kare to išvengti neįmanoma. Tačiau ir čia daug ką keičia laikas. Žiūrint nuo šių dienų slenksčio, kai kurios partizanų aukos išties nekaltos, atsitiktinės. Bet tuomet buvo motyvas, priežastis. Juk esame lietuviai. Savo kaimynus vienodai uoliai skųsdavome tiek okupacinei valdžiai (šie tapdavo tremtiniais), tiek partizanams. Tad aukomis tapdavo nekaltai apkaltinti išdavyste, įskųsti dėl kito neva nedoro darbo. O su išdavikais kalba buvo viena. O kad naikinti kolaborantai, sovietiniai aktyvistai – tai čia ir buvo partizanų priedermė. Negi jie į miškus ėjo paskaitų okupantams skaityti? Žiauru, bet tokia kiekvieno partizaninio karo realybė.

Ir galiausiai, miške, be tikrųjų partizanų, anuomet buvo ir plėšikų (juos naikino patys partizanai), ir sovietinio saugumo būrių, apsimetusių partizanais. Šie tyčia žudė civilius gyventojus, ištisas šeimas (ypač Dzūkijoje), dėl tikrumo aukojo ir pritariančius sovietų valdžiai, kad žmonės nusigręžtų nuo tikrųjų kovotojų, jų neremtų. Tačiau šių niekšybės, lietas kraujas, krito vien ant partizanų. Atsivėrus archyvams visa tai matyti. 

Mūsų susvetimėjimą partizanų karo atžvilgiu lemia ne vien sovietinė propaganda, o ir kitos priežastys. Ar mes suprantame, dėl ko iš tikrųjų kilo partizanų karas ir už ką jame buvo kovojama?

Partizanai visą Lietuvą matė per savo šeimos žemės prizmę – kaip kraštą, kuriame „per amžius“ gyveno tokie pat lietuviai žemdirbiai, kaip jie patys. Kai partizanai sakė ir rašė, kad kovoja už protėvių žemę, jie dažnai turėdavo galvoje labai artimus protėvius ir konkrečią savo šeimos žemę, kurią atėmė okupacinė sovietų valdžia. Net iš pirmo žvilgsnio labai konkretus šūkis „Lietuva – lietuviams!“ taikytas ne laisvos valstybės imigrantams, o sovietų valdžios į konkrečius svetimus namus ir sklypus įkraustytiems kolonistams.

Partizanai sužinojo tikrąją valstybės kainą. Jie labai praktiškai suprato, kiek iš tikrųjų reikia visko paaukoti, kad Respublika taptų tikru viešu daiktu. Mes gal net niekada ir nepajėgsime aiškiai suvokti tos kainos, kuri buvo sumokėta už mus.

Partizanų atminimas ir pareiga juos prisiminti šiandien priklauso tiems, kas mano, kad dabartinė Lietuvos valstybė – geriausia, ką mums iki šiol pavyko sukurti. Tiems, kam patinka tikra laisvė ir patogus vakarietiškas gyvenimas.

Ir jei mes kartais abejojame, ar patys pajėgtume taip brangiai už visas šiuolaikinės Lietuvos teikiamas galimybes sumokėti, tai turėtume tik dar labiau džiaugtis, kad už mus tai padarė kiti.

Autoriaus nuotr.

</div