Nuošaliame, tarp miškų įsispraudusiame Urviniškės kaime, kuriame likę trys sodybos (viena jau negyvenama), daug metų gyvena tikras maskvietis Aleksandras Aliošinas. Pirmą kartą į Lietuvą, draugo pakviestas, atvyko 1981 m. į Vaišniūnus. Kartą Ignalinos turguje pirkdamas serbentus iš pagyvenusio kaimiečio, su juo susipažino. Tai buvo Jonas Juršėnas iš Urviniškės. Žmogus maskvietį pakvietė į savo sodybą, sakė, pats uogų prisiskinsi – pigiau bus. Po to pakvietė vasaras jo sodyboje praleisti, nes gyveno vienas. Aleksandras sutiko. Po Lietuvos nepriklausomybės, mirus šeiminikui, A. Aliošinas nupirko šią sodybą. Dabar kasmet joje gyvena po pusę metų – nuo paskutinio pavasario sniego iki vėlyvo rudens. Į Urviniškę iš Maskvos dažniausiai atvyksta automobiliu. Važiuojant per Latviją jam išeina 616 km kelio.

– Gyvenu Lietuvoje 33-ejus metus, sudėjus tuos mėnesius išeina, kad čia ištisai pragyvenau 10 metų. Visus darbingus gyvenimo metus dirbau karinės pramonės elektronikos įmonėje, kurios adresas sovietmečiu buvo – pašto dėžutė Nr… Esu elektronikos inžinierius. Dažnai vasaras leidžia čia ir mano sūnus, kuriam taip pat 33-eji. Šiokių tokių nepatogumų dabar yra dėl vizų. Kadangi Lieuvoje turiu nekilnojamojo turto (sodybą), tai vizą gaunu dvejiems metams. 2007 m. buvau gavęs net leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes padėjau vienai lietuvių statybos firmai. Per 1991 m. sausio įvykius Vilniuje, Maskvoje bendravau su Lietuvos atstovu Egidijumi Bičkausku, surinkau per draugus ir jam įteikiau vaistų ir tvarsliavos siuntą Lietuvai, – pasakoja Aleksandras.

Pradėjus kalbą apie gyvenimo skirtumus Lietuvoje ir Rusijoje, jis sakė matąs daug teigiamų pokyčių ir gyvenimo privalumų Lietuvoje.

– Aš visada stebiu ir lyginu vienodus dalykus abiejose šalyse. Man Maskvoje sako – ko tu ten į tą Lietuvą važiuoji, ten gi viskas brangu. Sakau, palyginkim. Kilogramą kumpio Lietuvoje galiu nupirkti už 12–15 Lt, Maskvoje tas pats kainuos 20 Lt. Panašiai bus su dešrelėm, sūriu, daugeliu kitų maisto produktų. Antra vertus, jūsų parduotuvėse yra stipri maisto prekių galiojimo terminų kontrolė, sugedusio produkto dar niekada neteko nusipirkti, o Rusijoje to beveik nėra. Baigėsi galiojimo laikas, įžūliai, tavo akyse,pardavėjas nuplėšia senąją etiketę ir prilipdo naują, kaip šviežiam produktui. Lietuvoje kainos stabilios, keičiasi nežymiai, o Rusijoje – kainų dinamika didžiulė. Per naktį tas ar kitas produktas gali pabrangti iki 50 proc. ir niekam neapsiskųsi. Žodžiu, aš iš savo pensijos Lietuvoje pragyvenu daug lengviau, nei Maskvoje. Tai brangus miestas. Taip, ten galima užsidirbti, dideli pinigai vartosi, už tai trys Lietuvos nelegalių imigrantų tuo tikslu iš buvusios SSRS suvažiavę, bet ne visi su gerais ketinimais. Daug kriminalo „suplaukę“, kuris dirba nesąžiningai, be to gyvenimas Maskvoje ir provicinjoje labai skiriasi pastarosios nenaudai, – sako Aleksandras.

Jam Maskvoje, paveikti televizinės propagandos, daugelis priekaištauja, ko aš į tą Lietuvą lakstau. Ten gi su rusais blogai elgiasi, juk lietuviai – fašistai ir pan. Pašnekovas jiems sako: jeigu nuvažiavę vogsite arsavo pažiūras ir nuostatas akiplėšiškai kišite, su jumis gal ir elgsis atitinkamai. O Aleksandras sako, kad per 33-ejus gyvenimo metus Lietuvoje nepatyręs jokių nemalonumų vien todėl, kad jis rusas.

– Nepritariu Rusijos politikai, kai kitai šaliai bandoma įpiršti savo požiūrį į istoriją ir kitus procesus. Už tai ir du Rusijos kanalai dabar išjungti. Politika viena, o žmogui svarbiau, kiek pragyvenimas kainuoja. Nepritariu ir kovai su opozicija Rusijoje, nes bet kokia prievarta niekada nieko gero neduoda, tik gilina konfliktus. Savo sūnui sakau: važinėji po užsienius, stebėk, mąstyk ir lygink viską. Tik taip rasi tiesos grūdą.

Ignalinoje labai gera biblioteka. Joje randu ir knygų, ir spaudos rusų kalba. Lietuviškai kalbu prastai, bet suprantu esmę, todėl klausau Lietuvos radijo, žiūriu televiziją. Labai imponuoja jūsų laisva spauda, pateikianti visas nuomones. Rusijoje, deja, taip nėra. Lietuvių kalba valstybinė, taip ir turi būti, nes kalba –kiekvienos tautos išlikimo garantas. Tai pliusas, o ne minusas, kaip Rusijoje kartais manoma.

Puiki jūsų gamta. Niekur kitur, tik čia, sutinku tiek laukinės gyvūnijos. Prie namų ne kartą kaktomuša susidūriau su stirnomis, šernų būriu.

Stebiuosi, kaip Ignalinoje tvarkomos gatvės, šaligatviai, o ko verta vien namų renovacija. Stebina ir šiuolaikinė pažangi ūkininkų bei statybininkų technika, puikūs keliai, neskubus gyvenimo ritmas. Maskvoje visi bėgte bėga, o čia ramu, niekas, atrodo, niekur neskuba. Naktį visų kelių ribas žymi stulpeliai su šviesą atspindinčiais atšvaitais, tad važiuoji saugiai. Rusijoje to nėra, buvo atvejų, kai visiškoje tamsoje vos nuo kelio nenuvažiavau. Kai visa tai pasakoju Maskvoje, daugelis netiki, sako, fašistus gini. Toks gyvenimas, kuriame, deja, kvailių netrūksta, – pasakoja A. Aliošinas.

Jis, beje, garsėja kaip negailestingas kovotojas su Sosnovskio barščiais. Per penkerius metus jų išnaikino kelis hektarus, tam išleido apie 1000 dolerių. Gali ir su kitais patirtimi pasidalinti. Veiksmingiausia priemonė – rundakas. Toks chemikalas, kuris gana brangus. Sako, barščius veiksmingai naikina, jei purškalo dozę stipriai padidini, nei nurodyta instrukcijoje. Reikia 10 litrų vandens imti 0,5 litro rundako. Tik, kad po to, lietus nelytų, nes darbas bus bergždžias. Sosnovskio barščių Lietuvoje dar gana nedaug, o Rusijoje, sako, ištisi miškai užaugę, visos pakelės per šimtus kilometrų tęsiasi.

Aleksandro klausiu, o kas Lietuvoje jo akimis yra blogai?

– Liūdna, kai matau, kaip mano akyse sunyko kaimai, neliko vienkiemių. Jaunimas nenori likti kaimuose. Maskvoje dabar vyksta atvirkštinis procesas – dauguma važiuoja už 120 km nuo sostinės ir ten kuriasi.

Sodybą pirkau be žemės. Jos norėčiau nedaug – 30–40 arų, bet užsieniečiui neparduoda. Man gi nereikia šimtų hektarų. Manau, čia bloga jūsų valdžios politika. Juk nusipirkę žemės užsieniečiai čia ir pinigų atvežtų. Štai aš vienas per pusmetį Ignalinoje palieku kelis tūkstančius dolerių. Manau negerai, kad uždarius atominę elektrinę, nepasirūpinta jos darbuotojų įdarbinimu, ypač specialistų su aukštu intelektu, – vardija Aleksandras.

Jam sakau, o kaip jis vertina lietuvišką charakterio bruožą, kai vis skundžiamasi, kad viskas blogai?

– Kai tai girdžiu, jūsiškiams sakau: be reikalo nesiskųskit. Aš lyginu Lietuvą ir Rusiją, pliusų jūsų naudai daug daugiau. Pas jus galima užsiimti normaliu verslu. Rusijoje tai beveik neįmanoma, nes ten visas biznis vyksta pagal principą – atimk ir dalinkis. Aš taip pat turėjau verslą, bet jį mečiau. Spaudimą iš visų pusių, valdžios ir kriminalo, atlaikyti sunku, dažnai neįmanoma. Lietuvoje to beveik nėra. Čia verslo aplinka ir skaidri, ir sąžininga. Lietuvoje ir Rusijoje verslo galimybės skiriasi kaip dangus ir žemė, – įsitikinęs maskvietis.

Autoriaus nuotr.