Skip to content

Valdžia sumokės

MI informacija

Stichija siautėja, stichija šėlsta, švelniausiai pasakius – stichija pokštauja. Tokiais tat epitetais apibūdinami vėjo išrauti medžiai ir nunešti stogai, o kartais – ir iki pamatų sugriauti namai. Dar pridėkite krušos išdaužytus pasėlius, šiltnamius ir vėl kenčiančius stogus… Vis kalta stichija. Kitaip tariant, gamta.

Jeigu žiemą sniego nebūna ir pasėliai iššąla, arba atvirkščiai, jo būna tiek daug, kad pavasarį tirpdamas jis viską užtvindo ar nuplauna, ar dar kas nors negero ir nuostolingo nutinka, irgi kalta gamta.

Ta gamta šiais laikais labai klastinga ir pikta, ir vis nuožmesnė, klastingesnė darosi. Jau ne vieną dešimtmetį klausausi per Lietuvos radiją transliuojamos laidos žemdirbiams „Gimtoji žemė“ ir galiu drąsiai tvirtinti, kad anksčiau ūkininkai taip nuo gamtos nekentėjo, kaip dabar. Po kiekvienos gamtos „išdaigos“ pasipila skundai, kad dabar jau teks bankrutuoti. Žinoma, jeigu nepadės valstybė.

Toks vienas pastebėjimas, kurį, manau, vos ne kiekvienas galėtų patvirtinti: Lietuvos ūkininkams kiekvienas metų laikas, ar tai būtų žiema ar vasara, pavasaris ar ruduo – ekstremalių išbandymų metas. Čia dar švelniai šiuolaikiškai pasakyta, o iš tikrųjų – tai metų laikas, varantis į bankrotą. Kuris? Kiekvienas.

Galbūt, per radiją šneka tik tie, kurie sugeba gražiai padejuoti, o tie, kurie dirba, nesižvalgydami į valstybės kišenę, tam net laiko neturi. Yra tekę girdėti ir tokių, kurie pernelyg nesiskundžia. Bet tokių kasmet vis mažiau. Atrodo, kuo daugiau žmogus gauna, tuo daugiau jis nori išplėšti iš kitų, taip pat ir iš valdžios.

Ką čia ūkininkai. Štai, sakysim, namo stogą vėtra nunešė ar ir namas su visu turtu nuo žaibo sudegė – žaibas irgi stichija. Po to pasiklausai ar perskaitai pašnekesį su padegėliais, ir tikrai ne kartą sužinai: turtas buvo nedraustas, bet tikimės, kad padės savivaldybė, Premjeras, Prezidentė….

Čia reikėtų išskirti dvi aplinkybes. Viena – nemanykite, kad aš raginu draustis. Anaiptol. Nenorite – nesidrauskite, bet jei jau patekote į bėdą – kapstykitės iš jos patys, be valstybės pagalbos. Valstybės pinigai, kurių reikalauja tie, kurie pagailėjo savo pinigų draudimui – tai ir mano pinigai. Kodėl aš turiu mokėti tiems, kurie neapsidraudė, o dabar reikalauja išmaldos iš valdžios? Ar ne geriau būtų, jeigu kiekvienas rūpintųsi savimi?

Kitas dalykas – ūkininkai skundžiasi, kad kai kurių rizikų niekas nenori drausti. Štai tuo valdžiai reikėtų pasirūpinti, kad žmogus galėtų apsidrausti viską, ką tik nori. Tiesa, jeigu koks nors verslas yra toks rizikingas, kad draudimas pernelyg daug kainuotų, gal verta būtų pagalvoti – ar verta juo užsiimti. O užsiėmus – kliautis tik savimi.

Žmonės savimi dar daugiau rūpinasi. Ūkininkai – čia jau sudėtingiau. Jie tuoj grasina važiuosiantys su traktoriais prie Seimo. Matyt, pinigų turi, su traktoriumi po Lietuvą važinėti – brangus malonumas. Na, bet kai tikimasi, kad valdžia išsigandusi sumokės tiems, kurie garsiai rėkia – iš tų, kurie tyli, kišenės, galima ir pasivažinėti, ir nuo darbų atitrūkti.

O sinoptikai žada, kad mūsų vasaros darysis vis karštesnės, su viesulais ir žaibais, o žiemos – vis labiau nenuspėjamos. Vadinasi, ir nelaimių bus vis daugiau. O jei ir toliau turtas nebus draudžiamas – į valstybę bus kreipiamasi vis dažniau. Ir mes vis daugiau mokėsime tiems, kurie patys savimi nesirūpina.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *