„Per artimiausią mėnesį planuojame ir ketiname į darbą priimti apie 30 naujų darbuotojų“, – teigia Mi­ka­la­ve dar tebesta­to­ma­m di­džiau­sia­m Bal­ti­jos ir Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se me­džio an­glies ga­myk­lų kom­plek­sui vadovaujantis Rimas Adomėnas. Pasak vadovo, kaip ir kiekviena įmonė, taip ir ši gamykla, apipinama įvairiais mitais ir netikromis istorijomis, kurias dažniausiai kuria dirbti nenorintys ir tingintys buvę darbuotojai, todėl nenuostabu, kad laikas nuo laiko reikia aiškintis su žiniasklaida, bandant šiuos mitus paneigti. Bet ar tai tiesa?

Medžio anglis – aukščiausios kokybės

Oficialiai šį me­džio an­glies ga­myk­lų kom­plek­są sta­to pen­kios įmo­nės, Me­džio an­glies ga­min­to­jų aso­cia­ci­jos (MAGA) na­rės. Ka­dan­gi Lie­tu­vos rin­ko­je do­mi­nuo­ja itin ma­žos įmo­nės, ku­rios ga­mi­na ne­di­de­lį kie­kį pro­duk­ci­jos, stam­bus rin­kos žai­dė­jas ga­lės orien­tuo­tis į tuos už­sa­ky­mus, ku­rių dėl pa­jė­gu­mų sto­kos ne­ga­li įgyvendin­ti smul­kūs ga­min­to­jai. Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas iš da­lies fi­nan­suo­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos. Ben­dra in­ves­ti­ci­jų su­ma sie­kia dau­giau nei 14 mln. li­tų. Per me­tus čia bus pa­ga­min­ta, su­fa­suo­ta bei už­sa­ko­vams pa­teik­ta iki 10 tūkst. to­nų me­džio anglies.

Ga­myk­lų kom­plek­sas su­da­ry­tas iš 5 seg­men­tuo­tų me­džio an­glies ga­my­bos li­ni­jų, ku­rių kiek­vie­na su­si­de­da iš 4 kros­nių, ši­lu­mos su­rin­ki­mo ko­lek­to­ri­nės sis­te­mos, tem­pe­ra­tū­rų re­ži­mų kon­tro­lės, pro­gra­mi­nės įran­gos. Mi­ka­la­ve ga­mi­na­ma me­džio an­glis skir­ta mais­to ga­my­bai, ta­čiau ji ga­li bū­ti nau­do­ja­ma ir mais­to, vais­tų, al­ko­ho­lio bei ki­to­se pra­mo­nė­se.

Darbuotojų kaita

Me­džio an­glies ga­myk­lų kom­plek­se, pri­klau­so­mai nuo dar­bų kie­kio, kinta ir darbuotojų skaičius. Šiuo metu dir­ba 30 dar­buo­to­jų. Dau­gu­ma jų – vie­tos gy­ven­to­jai. Per artimiausią mėnesį planuojama priimti dar bent 30 darbuotojų – tiek vyrų, tiek moterų.

„Ig­na­li­nos ra­jo­ne – di­džiau­sias ne­dar­bo ly­gis. Kiekvieną kartą laikraštyje pasirodžius informacijai, sulaukiame begalės skambučių iš žmonių, ieškančių darbo. Įmonėje dirba bent pusė vietos gyventojų, ku­rie bu­vo įdar­bin­ti ben­dra­dar­biau­jant su Ig­na­li­nos ra­jo­no Dar­bo bir­ža. Bet didžioji darbuotojų kaitos priežastis – pačių besidarbinančiųjų nenoras dirbti ir tinginystė. Jei anksčiau mes žmones priimdavom be didelių ir ypatingų atrankų, tai dabar tiesiog reikalaujam apsižiūrėti ir pirma išbandyti prieš įsidarbinant. Paradoksalu, tačiau kuo mažiau darbo patirties turi nekvalifikuoti specialistai, tuo geriau save vertina ir aukštesnius reikalavimus kelia darbdaviui. Tiesiog neįtikėtina. Visai neseniai buvo pas mus įsidarbinęs žmogus, kuris prieš tai, regis, viską apsvarstė, bet teišdirbo 3 val., pareiškęs, kad jam per karšta ir smirda dūmais. Tada tokie darbštuoliai išėję skleidžia visokius gandus, šneka nei šį, nei tą, nors iš tiesų patys yra tinginiai, įpratę sėdėti ant kažkieno sprando. Pas mus atlygis mokamas laiku. Pinigai tikrai nemaži, o už atliktą papildomą darbą mokami priedai. Normos taip pat nėra didelės, nes net ir dirbančios moterys jas nesunkiai įvykdo ir viršija, už tai gauna priedus. Iš tiesų žmonės atpratę dirbti. Jie įsivaizduoja, kad ateis kada nori, išeis kada nori, o atėję pasėdės, paplepės parūkydami ir gaus solidų atlygį. Mums taip pat nėra lengva su tokiais. Įdarbindami kai kuriuos žmones, mes bendradarbiaujam su Darbo birža. Tokiais atvejais įsipareigojimų turi visos trys šalys. Trumpai tariant – kas nori, tas dirba ir atlygius gauna“, – teigia vadovas R. Adomėnas.

Buvusiojo nuomonė: „Žlugdo morališkai…“

Šiek tiek pasistengę, radome ir vieną buvusių šios gamyklos darbuotojų. Su skaitytojais savo patirtimi ir nuomone pasidalinti sutiko Rimantas Baušys iš Senojo Daugėliškio, gamykloje išdirbęs 9 mėnesius ir šį balandį savo noru išėjęs iš darbo. Iškart pasakysime, kad mūsų pašnekovas – nevartojantis alkoholio, gyvenantis ūkiškai vidutinio amžiaus vyras.

„Dirbti pradėjau labai entuziastingai. Praėjęs apmokymus, dirbau operatoriumi. Viskas atrodė lyg pasakoje. Darbas vos už kelių kilometrų nuo namų. Dirbti įdomu, regis, perspektyvu. Tada tikrai maniau, kad kas nori, tas dirba, bet po truputį viskas keitėsi. Deja, ne į gerąją pusę. Laikui bėgant, darbų apimtys pradėjo didėti, o pinigai strigti. Kelis mėnesius be atlygio teko būti. Iš darbo išėjau balandžio 12 d., o atlygį, be išeitinės, gavau tik dabar, birželį, atostoginių dar nė nematyti. Tai apie ką čia kalbėti?

Nors, tiesą pasakius, mano išėjimo iš darbo priežastis buvo visai kita. Išėjau dėl sveikatos. Anksčiau cechas buvo atviras, tai visi garai akimirksniu išsisklaidydavo, o dabar, sumontavus sienas, praktiškai visas nuodingų garų perteklius, atidarius krosnis, kaupiasi aplink. Jei diena vėjuota, tada tuos dūmus išpučia greičiau. Kai vienas žmogus apsinuodijo, nupirko specialias kaukes, bet ne visiems. Blogai, kad atėjęs dirbti naktį nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto, tu negali niekur atsitraukti. Čia pat garuose sėdi, čia pat purvinas valgai – net nėra kur rankų nusiplauti. Parėjęs namo, dar kurį laiką jautiesi lyg apsvaigęs, akys tarsi kažkuo užlipę, o naktį – vėl į darbą. Matote, aš ramus žmogus, gal net per daug, be to, su vadovu esame kaimynai, todėl kažkaip didesnių konfliktų išvengiau, bet mačiau, kaip neteisingai buvo elgiamasi su kitais. Sakyčiau, darbuotojai buvo žlugdomi morališkai, todėl ir išeidavo neva savo noru. Jei žmogus turėdavo savo nuomonę ir būdavo nepatenkintas dėl akivaizdžios neteisybės kitų atžvilgiu, jis tuojau tapdavo priešu, buvo apšaukiamas skundiku ir pan. Vienam iš darbuotojų paprašius atostogų, grįžus žmogui teko išeiti iš darbo. Darbuotojai anglį į konteinerius krauna plikomis rankomis, todėl būna juodi, kaip velniai, na, bent gerai, kad tai nekenksminga. Kita vertus, jei viskas šioje gamykloje būtų gerai, ar būtų darbuotojai kreipęsi į Darbo inspekciją? Mano žiniomis, atlikus patikrą, buvo užfiksuota nemažai pažeidimų ir dėl to gamyklos vadovybė gavo baudą (Darbo inspekcijos Utenos skyriuje patvirtino, kad gamykla pagal skundą išties tikrinta, tačiau Vilniaus darbo inspektorių. Apie baudas (jos skelbiamos interneto tinklalapyje www.vdi.lt) informacijos dar nėra – red. past.). Manau, kad jiems derėtų permąstyti savo taktiką ir keisti darbo metodus, norint rasti bendrą kalbą su darbuotojais. Žaidimas į vienus vartus nieko gero neduos“, – svarsto buvęs Mikalavo gamyklos darbuotojas R. Baušys.

Nedera visko plakti į vieną katilą, bet išties skaudu, kada didžiųjų miestų verslas į provinciją ir jos gyventojus dar žiūri kaip į pigią darbo jėgą, kuriai gerai bus ir taip. Nuoširdžiai tikimės, kad Mikalavo gamyklos vadovybė problemas spręs iš esmės, o visi nesklandumai yra tik laikini nesusipratimai.

P. S. Šis rašinys gal bent iš dalies atsakys į vienos laikraščio skaitytojos paklausimą, kodėl toje gamykloje taip dažnai keičiasi darbuotojai.  
Autorės nuotr.