„Per artimiausią mėnesį planuojame ir ketiname į darbą priimti apie 30 naujų darbuotojų“, – teigia Mikalave dar tebestatomam didžiausiam Baltijos ir Skandinavijos šalyse medžio anglies gamyklų kompleksui vadovaujantis Rimas Adomėnas. Pasak vadovo, kaip ir kiekviena įmonė, taip ir ši gamykla, apipinama įvairiais mitais ir netikromis istorijomis, kurias dažniausiai kuria dirbti nenorintys ir tingintys buvę darbuotojai, todėl nenuostabu, kad laikas nuo laiko reikia aiškintis su žiniasklaida, bandant šiuos mitus paneigti. Bet ar tai tiesa?
Medžio anglis – aukščiausios kokybės
Oficialiai šį medžio anglies gamyklų kompleksą stato penkios įmonės, Medžio anglies gamintojų asociacijos (MAGA) narės. Kadangi Lietuvos rinkoje dominuoja itin mažos įmonės, kurios gamina nedidelį kiekį produkcijos, stambus rinkos žaidėjas galės orientuotis į tuos užsakymus, kurių dėl pajėgumų stokos negali įgyvendinti smulkūs gamintojai. Projekto įgyvendinimas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Bendra investicijų suma siekia daugiau nei 14 mln. litų. Per metus čia bus pagaminta, sufasuota bei užsakovams pateikta iki 10 tūkst. tonų medžio anglies.
Gamyklų kompleksas sudarytas iš 5 segmentuotų medžio anglies gamybos linijų, kurių kiekviena susideda iš 4 krosnių, šilumos surinkimo kolektorinės sistemos, temperatūrų režimų kontrolės, programinės įrangos. Mikalave gaminama medžio anglis skirta maisto gamybai, tačiau ji gali būti naudojama ir maisto, vaistų, alkoholio bei kitose pramonėse.
Darbuotojų kaita
Medžio anglies gamyklų komplekse, priklausomai nuo darbų kiekio, kinta ir darbuotojų skaičius. Šiuo metu dirba 30 darbuotojų. Dauguma jų – vietos gyventojai. Per artimiausią mėnesį planuojama priimti dar bent 30 darbuotojų – tiek vyrų, tiek moterų.
„Ignalinos rajone – didžiausias nedarbo lygis. Kiekvieną kartą laikraštyje pasirodžius informacijai, sulaukiame begalės skambučių iš žmonių, ieškančių darbo. Įmonėje dirba bent pusė vietos gyventojų, kurie buvo įdarbinti bendradarbiaujant su Ignalinos rajono Darbo birža. Bet didžioji darbuotojų kaitos priežastis – pačių besidarbinančiųjų nenoras dirbti ir tinginystė. Jei anksčiau mes žmones priimdavom be didelių ir ypatingų atrankų, tai dabar tiesiog reikalaujam apsižiūrėti ir pirma išbandyti prieš įsidarbinant. Paradoksalu, tačiau kuo mažiau darbo patirties turi nekvalifikuoti specialistai, tuo geriau save vertina ir aukštesnius reikalavimus kelia darbdaviui. Tiesiog neįtikėtina. Visai neseniai buvo pas mus įsidarbinęs žmogus, kuris prieš tai, regis, viską apsvarstė, bet teišdirbo 3 val., pareiškęs, kad jam per karšta ir smirda dūmais. Tada tokie darbštuoliai išėję skleidžia visokius gandus, šneka nei šį, nei tą, nors iš tiesų patys yra tinginiai, įpratę sėdėti ant kažkieno sprando. Pas mus atlygis mokamas laiku. Pinigai tikrai nemaži, o už atliktą papildomą darbą mokami priedai. Normos taip pat nėra didelės, nes net ir dirbančios moterys jas nesunkiai įvykdo ir viršija, už tai gauna priedus. Iš tiesų žmonės atpratę dirbti. Jie įsivaizduoja, kad ateis kada nori, išeis kada nori, o atėję pasėdės, paplepės parūkydami ir gaus solidų atlygį. Mums taip pat nėra lengva su tokiais. Įdarbindami kai kuriuos žmones, mes bendradarbiaujam su Darbo birža. Tokiais atvejais įsipareigojimų turi visos trys šalys. Trumpai tariant – kas nori, tas dirba ir atlygius gauna“, – teigia vadovas R. Adomėnas.
Buvusiojo nuomonė: „Žlugdo morališkai…“
Šiek tiek pasistengę, radome ir vieną buvusių šios gamyklos darbuotojų. Su skaitytojais savo patirtimi ir nuomone pasidalinti sutiko Rimantas Baušys iš Senojo Daugėliškio, gamykloje išdirbęs 9 mėnesius ir šį balandį savo noru išėjęs iš darbo. Iškart pasakysime, kad mūsų pašnekovas – nevartojantis alkoholio, gyvenantis ūkiškai vidutinio amžiaus vyras.
„Dirbti pradėjau labai entuziastingai. Praėjęs apmokymus, dirbau operatoriumi. Viskas atrodė lyg pasakoje. Darbas vos už kelių kilometrų nuo namų. Dirbti įdomu, regis, perspektyvu. Tada tikrai maniau, kad kas nori, tas dirba, bet po truputį viskas keitėsi. Deja, ne į gerąją pusę. Laikui bėgant, darbų apimtys pradėjo didėti, o pinigai strigti. Kelis mėnesius be atlygio teko būti. Iš darbo išėjau balandžio 12 d., o atlygį, be išeitinės, gavau tik dabar, birželį, atostoginių dar nė nematyti. Tai apie ką čia kalbėti?
Nors, tiesą pasakius, mano išėjimo iš darbo priežastis buvo visai kita. Išėjau dėl sveikatos. Anksčiau cechas buvo atviras, tai visi garai akimirksniu išsisklaidydavo, o dabar, sumontavus sienas, praktiškai visas nuodingų garų perteklius, atidarius krosnis, kaupiasi aplink. Jei diena vėjuota, tada tuos dūmus išpučia greičiau. Kai vienas žmogus apsinuodijo, nupirko specialias kaukes, bet ne visiems. Blogai, kad atėjęs dirbti naktį nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto, tu negali niekur atsitraukti. Čia pat garuose sėdi, čia pat purvinas valgai – net nėra kur rankų nusiplauti. Parėjęs namo, dar kurį laiką jautiesi lyg apsvaigęs, akys tarsi kažkuo užlipę, o naktį – vėl į darbą. Matote, aš ramus žmogus, gal net per daug, be to, su vadovu esame kaimynai, todėl kažkaip didesnių konfliktų išvengiau, bet mačiau, kaip neteisingai buvo elgiamasi su kitais. Sakyčiau, darbuotojai buvo žlugdomi morališkai, todėl ir išeidavo neva savo noru. Jei žmogus turėdavo savo nuomonę ir būdavo nepatenkintas dėl akivaizdžios neteisybės kitų atžvilgiu, jis tuojau tapdavo priešu, buvo apšaukiamas skundiku ir pan. Vienam iš darbuotojų paprašius atostogų, grįžus žmogui teko išeiti iš darbo. Darbuotojai anglį į konteinerius krauna plikomis rankomis, todėl būna juodi, kaip velniai, na, bent gerai, kad tai nekenksminga. Kita vertus, jei viskas šioje gamykloje būtų gerai, ar būtų darbuotojai kreipęsi į Darbo inspekciją? Mano žiniomis, atlikus patikrą, buvo užfiksuota nemažai pažeidimų ir dėl to gamyklos vadovybė gavo baudą (Darbo inspekcijos Utenos skyriuje patvirtino, kad gamykla pagal skundą išties tikrinta, tačiau Vilniaus darbo inspektorių. Apie baudas (jos skelbiamos interneto tinklalapyje www.vdi.lt) informacijos dar nėra – red. past.). Manau, kad jiems derėtų permąstyti savo taktiką ir keisti darbo metodus, norint rasti bendrą kalbą su darbuotojais. Žaidimas į vienus vartus nieko gero neduos“, – svarsto buvęs Mikalavo gamyklos darbuotojas R. Baušys.
Nedera visko plakti į vieną katilą, bet išties skaudu, kada didžiųjų miestų verslas į provinciją ir jos gyventojus dar žiūri kaip į pigią darbo jėgą, kuriai gerai bus ir taip. Nuoširdžiai tikimės, kad Mikalavo gamyklos vadovybė problemas spręs iš esmės, o visi nesklandumai yra tik laikini nesusipratimai.
P. S. Šis rašinys gal bent iš dalies atsakys į vienos laikraščio skaitytojos paklausimą, kodėl toje gamykloje taip dažnai keičiasi darbuotojai.
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!