Kaip jau rašėme, praėjusį šeštadienį, paskutinę šiltą ir saulėtą pavasario dieną, Zuikų kaime pašventintas ką tik iniciatyvių kaimiečių dėka pastatytas naujas kaimo iš ąžuolo išdrožtas kryžius, kuris nuo šiol taps kaimiečių ir praeivių dvasingumo įprasminimo simboliu. Į šią po keliolikos metų pirmą kartą surengtą gausią ne tik šio, bet ir gretimų kaimų gyventojų, kraštiečių ir svečių šventę susirinko gausus pakilia nuotaika švytinčių dalyvių būrys.

Prasmingą ir iškilią šeštadienio popietę pradėjusi jos vedėja Jadzė Zabolevičienė su dėkingumu visiems pasidžiaugė, kad ne visada nepaprastai džiugu sugrįžti prie pradžių pradžios, kur gimė protėviai ir tėvai, kur užaugome patys ir bėgiojome smėlėtais keliais ir žydinčiomis kvapniomis pievutėmis, nuolat lankydami savo artimų žmonių amžino poilsio vietą ir atiduodami pagarbą kryžiui. Nuo neatmenamų laikų šis dvasingumo simbolis saugojo kaimiečių ramybę ir saugojo nuo įvairių negandų.

Iki šiol buvęs kryžius stovėjo daugiau kaip 80 metų. Kai 1939-aisias kaime įsiplieskė gaisras, kryžius nesudegė ir išliko iki šių dienų. Bet per ilgus dešimtmečius jis trešo, kol pagaliau nulūžo. Kaimo patriotai, iš šio krašto kilę geros valios žmonės, taip pat kaimo bendruomenė ėmėsi iniciatyvos pastatyti naują kryžių. Į pagalbą pasikvietė žinomą rajone garbų medžio drožėją Raimondą Žievį iš Linkmenų ir bendromis jėgomis pastatė unikalų ąžuolinį drožinį su nukryžiuotuoju Kristumi.

Kaip teigė šventės vedėja, tai liudija, kad kaimas atgimsta, tėvų ir senelių sodybose kuriasi nauja karta, kuriai brangios buvusios tradicijos ir tikėjimas. Tegul šis kryžius dar ilgus metus puošia kaimą ir puoselėja krikščionišką prigimtį. Parapijos klebonas Deimantas Braziulis aukojo šv. Mišias už gyventojus, pasidžiaugdamas, kad į šią neeilinę šventę susirinko toks gausus būrys tikinčiųjų, linkėdamas visiems Dievo palaimos. O kad ji būtų tvirtesnė, klebonas pašventino šį naują kryžių.

J. Zabolevičienė, dėkodama kunigui už aukotas šv. Mišias ir kryžiaus pašventinimą, išreiškė viltį, kad šis kryžius, kaip ir senasis, dar ilgus metus saugos kaimą. Dar kartą dėkojo ir šventės dalyviams, kurie nors trumpam pamiršo savo kasdienius rūpesčius ir atskubėjo į šią šventę. Joje dalyvavo ir svečių: rajono tarybos sekretorius Gintautas Kindurys, nuolatinis kaimo lankytojas ir įvairių iniciatyvų rėmėjas, seniūnas Jonas Polito, populiarūs muzikantai – tėvas ir sūnus Petrai Bernatavičiai, dainininkė Gintarė Lukijanskaitė bei Dainų dainelės respublikinio konkurso dalyvė Gabrielė Zabulytė.

Šventės dalyvių gausa pasidžiaugė ir seniūnas, linkėdamas visiems pakilios šventinės nuotaikos ir sėkmės.

Plačiau apie kaimo istoriją dar kartą priminė viena aktyviausių šios šventės iniciatorių ir organizatorių – Birutė Lukošiūnienė. Pasak jos, pastaraisiais metais kaimas neteko ilgaamžių gyventojų, kurie buvo palydėti į Amžinybę. Jie būtų papasakoję daug įdomių prisiminimų apie kaimo praeitį. Bet ją papildyti gali ir kiti iš Zuikų kilę žmonės: 80-metis Viktoras Zabolevičius, taip pat Marija Zabulytė-Samukėnienė, dabar gyvenantys Bėčiūnuose. Būtent iš jų pasakojimų išbgirsta apie 1939 m. kaime kilusį gaisrą ir jo pasekmes. Kadaise Zuikos buvo gatvinis kaimas, čia buvo 30 sodybų, kuriose gyveno daugiau kaip 150 žmonių. Gaisro metu sudegė 16 namų, tarp kurių – Andrijauskų, Kirkų, Januškevičių, Zabolevičių, Zabulių, Baušių, Kalvelių, Bilaišių ir Krasauskų bei keli sentikių namai. Po gaisro šeimos išsikėlė gyventi į vienkiemius, todėl dabar kaimo teritorija gerokai išsiplėtė. Nors istoriniuose šaltiniuose nepavyko galutinai išsiaiškinti šio kaimo pavadinimo tikrosios kilmės, bet pasakojama, kad jame gyveno nemažai rusų sentikių, tarp kurių vienas buvo pavarde Zuika. Matyt nuo šios pavardės ir prigijo kaimui pavadinimas. Kažkada šis kaimas priklausė Kazokinės dvarui, kurį valdė dvarponis Edmundas Bortkevičius. Po jo sūnaus Jonuko mirties, tėvas jam Zuikų kapinėse pastatė stilingą klasikinę koplytėlę. Dvarponio tėvai palaidoti priešais koplytėlę, o jis su žmona, uošve, mirusiais vaikais ir ukvedžiu – rūsyje po koplyčia. Ji – ryškus istorinis simbolis.

Lenkų okupacijos metais kaime veikė lietuviška mokykla, o 1940 m. buvo įsteigta lietuviška seklyčia. Nuo 1955 iki 1977 m. buvo Zuikų apylinkė, veikė Zuikų pradinė, aštuonmetė mokykla. Dabartiniu metu kaime yra 23 sodybos, iš kurių tik 4 tuščios, gyvena apie 30 žmonių, tarp kurių dauguma – jauni, energingi ir veiklūs.

Pasak B. Lukošiūnienės, galima pasidžiaugti ūkininku Valdu Kamarausku, Dariumi ir Remigijumi Oškiniais, kurie iš miesto persikėlė gyventi į kaimą. Malonu, kad vieni pirmųjų į tėviškę sugrįžo Jadzė ir Vytautas Zabolevičiai, Lionė ir Viktoras Zabuliai, Aldona ir Rimantas Malinauskai, Modestas Lipeika su Ramune. Senelių ir tėvų žemėje dygsta Valdo Zabulio sodyba. Kuriasi jaunosios ūkininkės Viktorija, Jūratė ir Gita. Jų dėka kaimas akivaizdžiai keičiasi, puošiasi ryškesniais namų stogais. Kaime gyvenantys ir besikuriantys zuikiškėnai, kaip tos darbščios bitelės, stengiasi, kad jų sodybos būtų kuo gražesnės ir patrauklesnės.

Kaip ir buvo manyta, šventės metu pasidžiaugta kaimo ilgaamže gyventoja Eugenija Zabalevičiene, kuri jau šiemet peržengė 87-nerių metų slenkstį. Ta proga ją pasveikino, tvirtos sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų palinkėjo rajono tarybos sekretorius G. Kindurys, įteikdamas jai savivaldybės padėką ir atminimo dovaną. Pasidžiaugta ir jauniausiu kaimo gyventoju Jonuku Dinda, kuriam šį rudenį sukaks tik dveji metukai. Jį taip pat pasveikino ir dovaną įteikė savivaldybės atstovas.

Tėviškais ir nuoširdžiais žodžiais juos sveikino ir seniūnas J. Polito. Jis paminėjo, kad seniūnijai priklauso 30 kaimų, bet nepaisant jų dydžių, per 10 darbo metų jis stengėsi pagal galimybes kiekvienam ištiesti pagalbos ranką. Pasidžiaugė ir šio kaimo iniciatyviais ir aktyviais gyventojais, kurių dėka kaimą papuošė iškilus kryžius ir jo pašventinimo proga buvo surengta nuotaikinga šventė. Aktyviausiems kaimiečiams jis įteikė padėkos raštus ir asmenines dovanas. Pagerbė aktyvius bendruomenės narius ir jos pirmininkas Vytautas Zabolevičius. Neliko be dėmesio ir rajono tarybos sekretorius G. Kindurys, kun. D. Braziulis, dainininkė ir skambių giesmių bei melodijų atlikėja G. Lukijanskaitė. Daug plojimų susilaukė šventę dar labiau pagyvinusi šešiametė darželinukė, Dainų dainelės respublikinio konkurso dalyvė ir „Tramtatulio“ konkurso laureatė Gabrielė Zabulytė. Padėkota ir Birvėtos tvenkinių direktorei Editai Brukštuvienei, gabiam žuvienės meistrui Stanislovui Rasteniui, muzikantams Bernatavičiams, medžio drožėjui R. Žieviui, Algirdui Lukošiūnui, Dariui ir Remigijui Oškiniams, kitiems geros valios žmonėms, prisidėjusiems prie šios šventės organizavimo. Padėkos susilaukė ir MI laikraščio redakcija. Šventės vedėja J. Zabolevičienė dar pasistengė prakalbinti ir kai kuriuos šventės dalyvius, tarp jų Vladą Oškinienę, kurios pasakojimas dar labiau praturtino kaimo istoriją, taip pat įdomių minčių pareiškė Viktoras Zabulevičius, Viktoras Zabulis, Birutė Čepulienė, ūkininkas V. Kamarauskas ir D. Oškinis, kurio dėka iš Deniūnų miško buvo atgabentas ąžuolas ir iš jo išdrožtas kryžius.

Šventė baigėsi visų dalyvių skambia ir darnia Giminių daina, o jai nuskambėjus, prasidėjo vaišės prie bendro stalo. Vos ne iki saulėlydžio po kaimą skambėjo nuotaikinga muzika, dainos, tęsėsi įdomūs prisiminimai apie kaimo praeitį ir būsimus kaimiečių siekius. Viskas tam, kad Zuikos dar labiau klestėtų ir puoštųsi naujomis sodybomis.

Autoriaus nuotr.