Gražu kaime, kai jame gyvenantys neužmiršta savo istorijos, šaknų, tradicijų. Tuomet ta gera aura, globojanti tokį kaimą, skatina žmones kūrybai, veiklai, kilniems darbams savo krašto labui. Vienas iš tokių kaimų – unikalioje vietoje, tarpuežeriuose ir tarpumiškėse glūdintis, bemaž kilometrą Lūšių pakrantės užgulę Meironys. Šiemet kaimui sukanka 460 metų. Taigi daugiau nei tris kartus Meironys vyresni už krašto sostinę Ignaliną. Kaime švenčiamos Sekminės, išgarsino jį visoje Lietuvoje. Kai dar prieš keletą metų per ežerą į Pabiržės pusiasalį vasarai išplaukdavo karvės, žiūrėti šio vienintelio Lietuvoje reginio suvažiuodavo smalsuolių iš visų kraštų. Ši tradicija išblėso natūraliai – kaime neliko žalųjų. Dabar tik viena Banių karvutė belikusi. Tačiau šis unikumas taip atmintin įsirėžė, kad ir šiemet, kai kurie laikraščiai rašydami apie Sekminių tradicijas, parašė, kad Meironyse karvės per Lūšių vilnis į vasaros ganyklas yrėsi ir šiemet. Tiek lyrinių paraščių.

Rekonstruotas 85-erių kaimo kryžius

Meironiškiai šįkart būrin susirinko šeštadienį prieš Sekmines. Be tradicijos, proga buvo itin rimta ir svarbi. Palaimintas atstatytas kaimo pradžią žymintis kryžius, kuriam šiemet vėlgi jubiliejinė sukaktis – 85-eri. Turtingą kryžiaus istoriją susirinkusiems priminė ir informacinė lentelė, ir Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direkcijos Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė Sigutė Mudinienė.

„Kiekvienas kryžkelėje pastatytas kryžius neša žinią, gaivina atmintį, prabyla malda į jį stačiusius žmones. Šis Šv. Kazimiero draugijos kadaise pastatytas kryžius mena sunkius lenkų okupacijos metus. 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Meironys atsidūrė neutralioje zonoje, bet 1923 m. nutiesus demarkacinę liniją – pateko Lenkijos valdžion. Tik keletas kaimo dirvų liko Lietuvoje. Okupuotame krašte, kaip ir Meironyse, kūrėsi Šv. Kazimiero draugijos skyriai. 1927 m. toks įsikūrė ir čia, kuriam vadovavo Kazys Blažys, panelė Alėjūnaitė. Skyrius rengė kultūrines programas, religines iškilmes, vaidinimus, nariai mokėjo mokestį, iš kurio buvo įsigyta ir išsiuvinėta skyriaus vėliava. Merginos savo rankomis pasisiuvo tautinius drabužius.

Švenčiant skyriaus įkūrimo antrąsias metines, Švenčionyse buvo užsakytas granito paminklas, kuris pastatytas 1929 m. lapkričio 28 d. Kitą dieną paminklas turėjo būti pašventintas, rengtasi šventei, tačiau ryte meironiškiai jo nerado. Naktį lenkų pasieniečiai paminklą nuvertė ir valtimi nuplukdė į kitą Lūšių krantą, netoli Mačiutiškės vienkiemio. Valčiai apvirtus, paminklas paskendo. Jį surado žvejai, bet ištraukė tik žiemą. Dėl gresiančių represijų, atstatyti nesiryžo, tad 10 metų jį slėpė vienoje troboje. Atstatė 1940 m. gegužės 26 d., kai Vilniaus kraštas jau buvo grąžintas Lietuvai. Keista, bet sovietmečiu, kai grėsmė, regis, buvo didesnė, valdžia kryžiaus nelietė“, – pasakojo S. Mudinienė.

Gražiam darbui paskatino… alus

Žodį suteikus vienam iš kryžiaus atstatymo iniciatorių – Laurynui Naujikui, šis pasakė frazę, kurią paskui komentavo ir kunigas, ir dalyvavęs rajono meras.

„Nutiesus asfaltą, kryžius lyg ir neteko savo vietos, todėl mes su Remigijumi Kazlausku, sėdėdami prie alaus bokalo, nutarėme restauruoti kryžių, sutvarkyti aplinką. Subūrėm nedidelę, bet stiprią komandą, surėmėm pečius ir kibom į darbą. Jo rezultatu likom patenkinti. Mūsų komanda – Remigijus Kazlauskas (architektas), Vilius Gražys, Rolandas Lukoševičius, Irena Lukoševičienė, Inga Lukoševičienė ir aš“, – sakė L. Naujikas.

Pakvietus kryžių pašventinti Ignalinos parapijos vikarą Viktorą Kudriašovą, šis dėkojo už pakvietimą ir džiaugėsi, kad meironiškiams nesvetimi ir dvasiniai dalykai.

„Gerai, kai kaimo pradžioje matai kryžių, tik gaila, kad jo dažnai nepastebime. Pergyvename simbolių krizę. Įdomu, kad tokie geri darbai prasideda prie alaus. Nors yra daug prasigėrusių, bet saikingai geriant alų, pasirodo, ir gražių projektų galima sukurti“, – stebėjosi kun. Viktoras.

460-oji kaimo sukaktis

Pašventinus kryžių, per kaimą visi patraukė į jo vidurį, kur pamiškėje buvo įrengta scena, palapinė žiūrovams. Čia pradėta minėti Meironių 460-oji sukaktis. Į sceną pakviestas rajono meras Bronis Ropė.

„Ačiū visiems, kurie rūpinatės kaimu, jo gyvastimi. Ežerų rajone, kaip ir kaimų paežerėse – daug, bet ne visur žmonės taip uoliai ir noriai tvarkosi, kaip Meironyse. Dažnai su seniūnais ir bendruomenėmis svarstome, ką, kur ir kaip reikia padaryti, o jūs patys, prie alaus, nusprendžiate ir padarote puikų dalyką, kuris liks ateinančioms kartoms. Tegul alus ir toliau bus ne tikslas, o priemonė geriems darbams pasiekti“, – sakė meras.

Meironiškiai buvo pirmi, su kuriais B. Ropė susitiko po to, kai išvakarėse gavo europarlamentaro pažymėjimą. Dėkojo visiems, abiejuose rinkimuose balsavusiems už jį ir partiją. „Ignaliniečiai balsavo geriausiai Lietuvoje. Mane, būnant Briuselyje, tai įpareigos kažką apčiuopiamo padaryti ne tik didmiesčiams, bet ir šalies regionams, kad mūsų valstybė būtų gyvesnė ir pilnesnė, kad emigracija mažėtų. Esu šio krašto žmogus, todėl, jeigu tik kviesite, būsiu dažnas svečias čia“, – pridūrė meras.

Jis apdovanojo jauniausią ir vyriausią čionykštį meironiškį. Jauniausias – Marius Banys, jau paauglys, tad meras pajuokavo, kad tikisi, jog kitą kartą jauniausias atvyks dar vaikiškame vežimėlyje. Seniausia kaimo gyventoja – Genė Brukštuvienė.

Lijo dovanomis

Gražių žodžių meironiškiams pažėrė seniūnas Jonas Polito ir savo suvenyrais apdovanojo aktyviausius kaimo bendruomenininkus: Ireną Lukoševičienę, Remigijų ir Rimą Kazlauskus, Laimą Banienę, Genutę Markeliūnienę, Laimą Blažytę ir Juozą Pelenį.

Su gražiais palinkėjimais ir dovanomis aktyviausiems atskubėjo ir šiemet įkūrimo 40-metis švenčiančio ANP direktorius Eminuelis Leškevičius.

„Kaimų parke daug, bet tų, kurie išlaikė savo dvasią – vienetai. Vienas iš tokių – Meironys. Galima sukurti daug dirbtinių švenčių, progų, bet Meironių dvasia – nepakartojama, vienintelė tokia krašte“, – sakė E. Leškevičius.

Jis apdovanojo tuos, kurie labiausiai prisideda kuriant grožį ar kitaip nusipelniusius: I. Lukoševičienę, R. ir R. Kazlauskus, Bronę Kriaučiūnienę, Stasę Banienę, L. Banienę, G. Markeliūnienę, Veroniką Visockienę ir Danutę Čeponienę.

Nauja nominacija – Meironių patriotas

Oficialią šventės dalį užbaigė bendruomenės pirmininkės Irenos Lukoševičienės padėkos žodžiai savo žmonėms.

„Turbūt esame vienintelė rajono bendruomenė, neturinti savo patalpų, esame registruoti privačiame bute. Bet esmė, kad yra aktyvių narių branduolys. Jiems tik pirštu pamoji, pasakai – darom, ir visi jau čia. Niekas niekada nepasakė, kad nedarysiu. Tad bendruomenės įvertinimas – ne mano, visų įvertinimas“, – sakė ponia Irena.

Ji ant scenos pakvietė tris vyrus – Vilių, Lauryną ir Rolandą, per karščius ir lietų daugiau nei mėnesį plušėjusius atstatant kryžių, tvarkant aplinką (nebuvo tik Remigijaus). Juos aprengė žalios spalvos marškinėliais ir liepė nugaromis atsisukti į publiką. Ant visų marškinėlių švietė užrašai „Meironių patriotas“.

Dar bendruomenės pirmininkė džiaugėsi savo žmonėmis, dalyvaujančiais akcijoje „Darom“. Meironiškiai sutvarko pakeles nuo sankryžos su Ignalinos–Kaltanėnų keliu iki kaimo, taip pat dalį Dringykščio ežero pakrantės. „Gaila, bet ten randame šiukšlių, atvežtų iš Ignalinos. Yra įrodymų – popierių su adresais. Liūdna, kad čia gyvendami taip dergiame savo lizdą“, – apgailestavo I. Lukoševičienė.

Meironiškiai turėjo dovaną ir rajono merui. Jam įteikė sūrį, kaip sakė, suspaustą iš paskutinės Meironių karvutės pieno.

Malda ir linksmybės

Toliau meironiškiai pakviesti susikaupimui ir maldai. Čia pat scenoje, prie įrengto altoriaus, kun. V. Kudriašovas už meironiškius – gyvus ir išėjusius – aukojo šv. Mišias.

Po jų prasidėjo šventinės linksmybės. Griežė Strigailiškio ir „Lanksvos“ kapelos, dainavo Strigailiškio dainininkai, čia pat vyko šokiai. Koncerto įkarštyje šventės dalyviai vis dažniau ėmė dairytis ten, kur virė tradicinė Stanislovo Rastenio žuvienė ir kepė 200 kiaušinių kiaušinienė su spirgučiais. Tad netrukus, grojant „Lanksvai“, visi tai polkos, tai valso ritmu šveitė kiaušinienę, šaukštais kabino žuvienę. Pievoje išdygo ir didelis suneštinių vaišių stalas. Tad meironiškiai ilgai bendravo, vaišindamiesi diskutavo, senų nuotraukų parodoje ieškojo savęs ir savų. Štai 83-ejų J. Pelenis, rodydamas prieškario nuotrauką su didele grupe meironiškių, sakė: „Štai tas šešiametis pacanas – aš. Dabar iš šios nuotraukos žmonių tik vienas dar tebesu gyvas“. Oras tądien meironiškiams taip pat draugiškai per petį tapšnojo.

Tad gražėk, puoškis, kaime. Meironiškiai vėl susirinks kitąmet per Sekmines. Juk buvo linkėta, kad ši diena taptų nuolatinio Meironių žmonių sambūrio diena.

Autoriaus nuotr.