Dingo. Vieną gražią dieną ėmė ir pradingo. Galima tikėtis, kad kas nors kada nors suras, bet vargu ar pasiseks sugrąžinti… Įdomu, kas dingo?.. Žmogiškumas! Dingo visų mūsų žmogiškumas, kartu su savim išsivesdamas ir pagarbą bei sąžinę, atsakomybę ir pareigas, užuojautą bei daugelį kitų nuostabių savybių, reikalingų žmogui, kad išliktų žmogumi…

Šios savaitės įvykio Kazokinės kaime aplinkybės dar kartą patvirtino tai, kas yra akivaizdu.

Mokytoja neverta „milijonierių“ pagarbos?

„Kaip visada, pavakary ravėjau daržą. Netoliese gulėjo ir mano mažas šuniukas, kuris niekada niekur manęs nepalieka. Netikėtai išgirdus keistą šurmulį, pasisukau į naujųjų kaimynų namą ir pamačiau, kaip į mano pusę lekia du šunys, užšoka ant savo tvoros, perlenkia ją ir puola mane. Nesąmoningai dengiausi rankomis, todėl jie kandžiojo jas. Tą akimirką manęs ginti puolė mano šuniukas, nors jis ir mažas. Tie abu parvertę puolė jį volioti žemėse. Tada aš vėl tiesiau ranką pravyti juos nuo savo šuniuko ir pajutau, kad viskas dingsta. Pasirodo, aš netekau sąmonės ir nukritau ant žemės. Tuo metu atsiradusi šunų šeimininkė parsivarė savuosius namo, o mano senoji kaimynė atlėkusi bandė mane kelti, bet nepajėgė“, – išties baisios pavakarės įvykius prisimena Kazokinės gyventoja, buvusi mokytoja Vanda Kavalčiukienė.

Moteris kelias dienas praleido Utenos ligoninėje, kur jai, kaip įmanoma, buvo susiūtos žaizdos. Dabar ji, padedant seniesiems kaimynams, sveiksta namuose. Abi moters rankos stipriai sukandžiotos, apkrimsti pirštai, todėl ji visiškai negalinti savimi pasirūpinti. Ką jau bekalbėti apie išgąstį, kurį moteris patyrė. Visus namų ruošos darbus mokytojos Vandos namuose atlieka geri, jau seniai draugais tapę kaimynai. Moters sūnus ir marti dirba, todėl ją aplankantys tik savaitgaliais.

„Aš gal būčiau nutylėjusi ir šįkart, bet tai vaikai, pamatę mano būklę, supyko ne juokais. Juk tai jau trečias kartas, kada aš nukenčiu nuo kaimynų šunų. Pirmą kartą puolė šuo mano viščiukus, kai aš buvau šalia jų. Tada atsipirkau išgąsčiu. Bet atlėkusi šeimininkė dar išliejo įtūžį ant manęs, lyg aš būčiau tuos šunis pasišaukusi. Po 2 mėnesių kitas šuo vėl šoko prie viščiukų, vieną stvėrė neštis, bandžiau atimti, bet išsinėrė man kairė ranka. Šeimininkė vėl pasiėmė šunį ir užsiraukus nuėjo, net nepaklausus, ar pakviesti pagalbą, nors aiškiai matė, kad mano ranka „lapatavo“. Su kaimyne nuėjom pas ją paprašyt, kad nuvežtų pas gydytoją, bet ji pasakė neturinti laiko. O pagrasinus policija, laiko atsirado. Šitas kartas buvo trečias.

Matot, kaip išeina pas mus. Jei tu kam pasisakysi, tai būsi skundikas, o kai buvau ne skundikė ir tylėjau, tai dabar ir šunų šeimininkė į akis juokiasi, ir policija bara, kodėl tylėjau… O ką man daryt? Kaip gi gyventi? Šitie naujakuriai, kuriuos čia žmonės vadina „milijonieriais“, baigia visus kaimynus „sunaikint“. Keliuku namo važiavo kaimynas, o kai jo arklys pasibaidė už tvoros puolusių loti šunų, išmetė iš vežimo vadeliotoją. Susižalojęs žmogus pasiprašė, kad šunų augintojai prisirištų šunis, tai buvo išbartas, ko bastos, kur nereikia. Kita kaimynė gavo pylos už prie savo pačios namų laikomas karves. Trečius metus gyvena, o su niekuo nesisveikina, nekalba. Aprėkia tik tada, kai kas nors jiems neįtinka. Apsitvėrė tvora, kaip jiems norėjosi. Viena pusė, kur šunų (10 suaugusių ir daug mažų) namai, medine tvorele aptverta, o visa namų valdų – plono žalio tinklo tvorele, kurią ir katinas sulankstytų, jei užšoktų, o čia žmonės oficialiai veisia šunis. 68 cm „užgrobė“ mano žemės ir pagal juos gavosi, kad jau pusė mano šiltadaržio yra jų žemėje ir po nelaimės šunų šeimininkė man pradėjo priekaištauti, neva aš užgrobiau jų žemę. Dar pernai rudenį parašiau raštą į Žemėtvarkos skyrių, kad išaiškintų šią problemą, bet nei laiško, nei skambučio, nei apsilankymo. Jie – „milijonieriai“, o aš tik paprasta buvusi mokytoja. Ar gi aš galiu lygiuotis su jais. Tik nesuprantu, už ką tos patyčios? Belieka laukt dabar, kada gerklę pergrauš“, – paslapčiomis ašaras braukdama tyliai svarsto moteris.

Artimiausiu metu iš Airijos parskrenda jos anūkas, svečioje šalyje dirbantis juristu, tad ši senolės istorija tikrai nesibaigs naujakurių panieka ir „pamestais“ 300 Lt, kuriuos nukentėjusiosios sūnus tuoj pat grąžino atgal šunų šeimininkams.

Bandė su šunų augintiniais pasikalbėti ir MI. Iš namo išėjusi, bet neprisistačiusi šviesiaplaukė moteris atžagariai pareiškė, kad nematanti jokios dramos, šuniukas gyvas, šuniuko šeimininkė melagė, o jai nerūpi, kad kaimynai dėl jų gyvena blogai, nes ir ji gyvenanti blogai.

Seniūnas sunerimęs

„Šita situacija mane tiesiog pribloškė. Gaila moters. Po įvykio buvom nuvykę su apylinkės inspektoriumi Sauliumi Dinda aiškintis aplinkybių. Senuosius savo gyventojus puikiai pažįstu ir žinau kiekvieno kiemo ir takelio vingius kone užsimerkęs. Štai šitie žmonės – šiokia tokia mįslė ir man. Jie nėra deklaravę pas mus gyvenamosios vietos, bet žinau, kad šeimininkė vardu Ilona Trofimova, o jos vyras – Belgijos pilietis. Žmonės veisia šunis, viskas teisėta, bet, savaime suprantama, jie privalo užtikrinti, kad jų auginami šunys neišeitų iš jų privačios teritorijos. Žmonės įspėti, kad privalo apsitverti teritoriją specialiai tam skirta tvora, nepažeidžiant įstatymų. Dabartinė tvora labiau panaši į dekoraciją, kuri net ir nedideliam šuniui nėra kliūtis. Nors daugiau kaip ir nėra prie ko prikibti, vis tik šunų augintojai įspėti, jog dar kartą pasikartojus panašiai situacijai, įvykis gali būti traktuojamas jau kaip piktybinis“, – teigia seniūnas Jonas Polito.

Apylinkių inspektoriai – kategoriški

Istorija apie šunis ir jų šeimininkus nėra nei pirma, nei paskutinė mūsų rajone. Valandėlė, praleista policijos komisariate, „prašviesina“ padėtį ir net prioritetus perrikiuoja. Ateini manydamas, kad policininkas – tavo Angelas sargas, o išeini žinodamas, kad tavo Angelui sargui realiai suteikta daugiau budelio (baudų skyrėjo) galių, o tavo saugotojo vaidmuo – daugiau tik teorinis. Rajone dirbantys apylinkių inspektoriai teigia, jog Gyvūnų laikymo rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisykles pažeidžia kone pusė visų laikančiųjų gyvūnus. Ir tai yra didelė viso rajono problema, o ne tik Kazokinės, Ignalinos ar Dūkštelių. Pasak pareigūnų, nėra teisinga, kad visos šunų nepriežiūros problemos „sumestos“ ant pareigūnų. Jie visada kalčiausi, nes jie skiria baudas. Bet juk pirmiausia taisykles nustato ir jas patvirtina Ignalinos rajono taryba, o jomis vadovautis turi visi, su tuo susiję asmenys ir institucijos, o ne tik policijos pareigūnai.

Pačioje Ignalinoje iki šiol nėra įrengtos šunų vedžiojimo vietos, nors apie tai kalbėta jau seniai. Štai Ateities gatvėje kasryt šunų šeimininkai veda savo milžinus į pieveles aplink namus atlikti gamtos reikalų, o jau po poros valandų tose pačiose pievelėse žaidžia, ritinėjasi tų pačių namų, tik jau kitų gyventojų vaikai. Nenustebčiau, jei ne vaikų tėvai, o šunų šeimininkai kibtų į atlapus tam pačiam policijos pareigūnui ar seniūnui, kovodami už savo teises. Beje, kaimiškųjų vietovių seniūnai nelinkę pyktis su gyventojais ir visais atvejais bando išlaviruoti iš situacijos neutraliai. Jei ką – pareigūnas skyrė baubą. Nors aišku viena. Jei visi: ir seniūnai, ir policininkai, ir vet. darbuotojai bei sąmoningi piliečiai užsispirtų susitvarkyti – tvarka būtų. Bet akivaizdu, kad atsakomybės imtis niekas nenori.

Dar problema – sąlyginai bešeimininkiai gyvūnai. Juk kone 99 proc. benamių gyvūnų turėjo šeimininkus, o tik paskui jie tapo bešeimininkiais. Žinoma, nėra lengva atsekti buvusius gyvūno šeimininkus, todėl tokiems gyvūnams būtinai reikalinga gyvūnų prieglauda. Kaip ten bebūtų, atsiradus tokiai įstaigai, manau, tikrai atsirastų savanorių, kurie padėtų ir prižiūrėti gyvūnus, bei paremtų. Jau ne vienerius metus apie tai kalbama, bet, deja…

Autorės nuotr.

Šunų sukandžiota Kazokinės gyventoja Vanda Kavalčiukienė jaučiasi ne tik sužalota, bet ir pažeminta.