Kaip ir kasmet, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, su širdgėla ir skausmu pažymimos dvi dienos: birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties, birželio 15-oji – Okupacijos bei genocido diena. Labiau minima Gedulo ir Vilties diena, kai 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai į Sibiro platybes ištrėmė daugiau kaip 23 tūkst. nieko kaltų mūsų tautiečių. Daugiausia – šviesuomenės: karininkijos, šaulių, mokytojų, kitų inteligentijos sluoksnių atstovų. Vėliau, jau po karo, per besitęsiančius trėmimus buvo ištremta apie 280 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių trečdalis jau nebesugrįžo į gimtąsias vietas, nes po patyčių, pažeminimo ir sunkių darbų liko amžino įšalo žemėse. Dar šias dvi birželio dienas jų eiliškumo atžvilgiu galima pavadinti istorijos kuriozu. Šias datas skiria lygiai metai. Nors pirma ir svarbiausia yra birželio 14-oji (1941 m.), tačiau jos nebūtų buvę be birželio 15-osios (1940 m.), kai tądien SSRS, po ultimatumo įvesdama kariuomenę, okupavo Lietuvą. Po metų prasidėję trėmimai – jau okupacijos išdava.

Šiemet nuo Juodojo birželio jau praėjo 73-eji metai. Kaip įprasta, Ignalinoje šios datos kasmet minimos prie geležinkelio stoties dar sovietmečiu Sąjūdžio aktyvistų iniciatyva pastatyto tremtinių kryžiaus „Per Sibiro kančią į Prisikėlimą“. Penktadienį čia vėl vyko Gedulo ir Vilties dienos minėjimas. Tik šiemet jis buvo surengtas birželio 14-osios dienos išvakarėse. Jau pasibaigus darbui, į tradicinę minėjimo vietą susirinko savivaldybės administracijos atstovai, grupė buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Skambant gedulingai muzikai ir nuolatinės įvairių renginių dalyvės Gintarės Lukijanskaitės dainai „Raudoni vakarai“, tarp geležinkelio pabėgių prie kryžiaus merginų grupė padėjo degančias žvakutes, išsirikiavo vėliavnešiai.

Minėjimą pradėjęs Eimantas Ramanauskas dar kartą jo dalyviams priminė, kad 1941 m. birželio 14-osios naktį niekas nelaukė šios netikėtai užklupusios nelaimės, kai į tūkstančių šeimų namus įsiveržė ginkluoti vyrai ir jėga pradėjo tempti į sunkvežimius ir senus, ir jaunus, vaikus, net nepaaiškindami, kuo jie nusikalto. Tai akiplėšiškas elgesys su visiškai nekaltais žmonėmis, į šipulius sudaužęs jų taikų gyvenimą, sutraiškęs likimus ir suluošinęs gyvenimus.

Prie mikrofono pakviestas rajono mero pavaduotojas Henrikas Šiaudinis kalbėjo, kad birželio 14-oji buvo pati tragiškiausia diena Lietuvos istorijoje ir jos niekaip negalima ištrinti iš mūsų atminties. Minėdami be kaltės ištremtųjų ir Sibiro platybėse žuvusiųjų šviesų atminimą, šią dieną vėliavos perrišamos juodu kaspinu. Tai ne tik Gedulo, bet ir Vilties diena, nes tremtiniai sugebėjo išsaugoti viltį, jie šventai tikėjo, kad kada nors sugrįš namo, o Lietuva vėl bus laisva.

Kalbėjęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas priminė, kad įvykiai Ukrainoje dar kartą patvirtina, kad dar esama jėgų, kurios stengiasi primesti savo juodus kėslus, todėl mus visus verčia būti budriais ir nepasiduoti įvairioms provokacijoms.

Parapijos klebonas kun. Deimantas Braziulis sakė, kad bet kokią kančią reikia išsaugoti per tikėjimo dvasią. Tikėjimo drąsa – tai mūsų gyvenimo žemėje kelias, tai tremtinių sektinas pavyzdys. Tad nulenkime galvas prieš tuos, kurie nebegrįžo į savo gimtąsias vietas ir tuos, kurie dar ir šiandien yra išlikę tarp mūsų.

Kalbėjusi Ignalinos gimnazijos istorijos mokytoja Vida Stunžiaitė pažymėjo, kad gimnazija, atsiliepdama į Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikalstantiems veiksmams Lietuvoje tirti, prisijungė prie pilietinės iniciatyvos „Kad ne auksinės vasaros“. Ta proga pagamino vosilkų puokštes, kurias mokytoja padėjo prie paminklinio kryžiaus. Vėl skambant Gintarės Lukijanskaitės dainai „Jei ne auksinės vasaros“, prie Tremtinių kryžiaus gyvų gėlių puokštes padėjo vicemeras H. Šiaudinis, buvęs 1941 m. tremtinys Rimantas Kačiulis ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas Vytautas Gimžauskas.

Po žuvusiųjų tremtinių šviesaus pagerbimo tylos minutės, minėjimo vedėjas pakvietė prie mikrofono Ignalinos kultūros ir sporto centro mišraus vokalinio ansamblio „Iš širdies“ dalyvius, kurie atliko ne vieną tremtinių dainą, taip pat dainas pagal Maironio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų sukurtas eiles.

Minėjimo dalyviai taip pat padėjo gyvų gėlių puokštes prie paminklinio akmens žuvusiems už Lietuvos laisvę. Dar prieš minėjimą vicemeras H. Šiaudinis, savivaldybės tarybos sekretorius Gintautas Kindurys bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Lisauskienė Ignalinos kapinėse gėlių padėjo prie antkapinio paminklo keturiems nežinomiems partizanams.

Pavakaryje Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiųjų tremtinių šviesų atminimą.

Autoriaus nuotr.