Tarp Lietuvos atstovų Europarlamente – nemaži pasikeitimai. Ar tai turės kokios nors įtakos Lietuvos gyvenimui, ar tik, kaip mėgsta sakyti politologai, padidins Lietuvos matomumą, dabar spėlioti sunku. Žinant, kad iš viso europarlamentarų yra pusaštunto šimto, o iš Lietuvos į Briuselį važiuos viso labo 11, tikėtis, kad Lietuvos balsas bus girdimas, žinoma, galima, bet kad į jį bus atsižvelgta – naivoka, tiesa?

Na, nebent jeigu bus pritarta daugumai.

Tad po Europarlamento rinkimų veikiau galima pasižvalgyti, ne ką radome, o ką praradome, nes surado Briuselyje nebent tie, kurie buvo išrinkti, ypač jeigu jiems pats laikas į pensiją – ji bus gerokai didesnė, negu gauna, sakysim, buvę seimūnai. Su tuo europarlamentarus ir sveikiname.

Gana vieningai už Bronį Ropę Europarlamento rinkimuose balsavę ignaliniečiai prarado daugumos mylimą merą. Gerai tai ar blogai?

Sakykim, kad pačiam B. Ropei europarlamentaro postas – atlyginimas už du dešimtmečius trukusį darbą Ignalinos rajono vadovo (valdytojo, paskui – mero) poste. Daugumos nuomone, jis čia gerai tvarkėsi.

O kuriuo galu tai atsisuks Ignalinos rajono gyventojams – netruksime pamatyti. Liko bendražygiai, liko įsukti darbai. Galbūt, niekas nesikeis, tiksliau, beveik niekas, nes kiekvienas žmogus atneša kažką naujo.

Išvažiuoja į Briuselį ir du ministrai – Vytenis Andriukaitis ir Valentinas Mazuronis. Su ministrais reikalai truputį kitokie. Ateina jie trumpam laikui, komanda per tą laiką paprastai neprisitrina, ir niekada negali žinoti, į kurią pusę suks net į ministro vietą paskirtas jo pavaduotojas. O juk neretai vienam ministrui pasitrauks (arba jį „patraukus“) į jo vietą ateina visai kitur dirbęs partijos patikėtinis ir visas reformas apverčia aukštyn kojomis. Ir tas, kurios buvo pradėtos, ir tas, apie kurias dar tik buvo svajota.

Tai bene labiausiai taikytina sveikatos apsaugos ministrui V. Andriukaičiui. Bent kol kas tokio žmogaus, kuris tęstų jo pradėtus darbus, nematyti. Vadinasi, reformoms galas – kaip ir rašiau prieš savaitę.

Panašiai galima pasakyti ir apie aplinkos ministro V. Mazuronio reformas. Smarkiai jis prieš paežerių tvoras užsimojo – dabar galės pailsėti, o tvoros, ko gero, stovės. Mat už tų tvorų pernelyg dideli ponai sėdi.

Dėl ministro sumanymo bausti tuos, kurie svetimų šiukšlių nesurenka – irgi situacija įdomi: ponas V. Mazuronis sugalvojo bausti už svetimus nusikaltimus. Kažkaip keista tai teisinėje valstybėje. Bet ko Lietuvoje nebūna.

Taigi Aplinkos ministerijos politikos pasikeitimų irgi galima tikėtis, juoba karštų V. Mazuronio pasekėjų nematyti.

Kalbant apie europarlamentarų rinkimus, neatleistina būtų nepaminėti užtikrintos Voldemaro Tomaševskio pergalės. Politologai teigia, kad už šį politiką balsavo ne tik vadinamieji Lietuvos lenkai, kurių teises jis skelbiasi ginantis, bet ir rusai, o tai jau esą netikėta.

Nors kas čia netikėto po to, kai V. Tomaševskis visur lakstė su Lietuvos okupaciją simbolizuojančia „kolorado juostele? Tuo jis, reikia manyti, pritraukė tai okupacijai pritariančiuosius. O tokių Lietuvoje turime pakankamai, ir ne tik tarp rusų. Prisiminkime: senelis Justas Paleckis pardavė Lietuvą – atvežė Stalino saulę, anūkas ilgisi tų laikų, tarsi „atidirbinėtų“ Kremliaus sidabrinius.

Manoma, kad susidėjęs su rusais V. Tomaševskis pridarė rūpesčių pačiai Lenkijai, kuri tokiai politikai vargu ar gali pritarti. Bet tai Lenkijos problemos. O mes, manau, galime tikėtis, kad Briuselyje ir iš Briuselio V. Tomaševskis dergs Lietuvą.

Beje, ar prisimenate, kas nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybę? Lenkai. Arba vadinamieji lenkai. Gal tas priminimas nebus pavadintas tautinės neapykantos kurstymu? Šiaip ar taip, toks faktas buvo.