Nedidelė įžanga

Neseniai iš Čilės grįžo akademikas geologas Algimantas Grigelis. Mokslų akademijoje surengtoje konferencijoje profesorius pasakojo apie žymaus lietuvių-lenkų mokslininko Ignacijaus Domeikos gyvenimą, jo veiklą Pietų Amerikoje, susitikimus su minėto tautiečio artimaisiais. Pasakodamas apie kelionę, A. Grigelis užsiminė nejaukiai jautęsis Santjage, nes nuolatos juto nedidelį žemės drebėjimą, prie kurio vietiniai gyventojai yra įpratę ir nekreipia į tai jokio dėmesio.

Apie įvykdytą teroro aktą Egipte, netoli Tabos kurorto, žinojau dar prieš skrisdamas į Sinajų, bet kelialapiai jau buvo nupirkti. Atsisakyti kelionės – reiškia netekti dalies sumokėtų pinigų. Pasiguodėme mintimi, kad sviedinys ar bomba į tą pačią vietą nekrenta. Be to, viliote viliojo pabūti šiame per amžių amžius neramumų krečiamame krašte. Norui pažinti visada reikia bent jau šiek tiek drąsos ir rizikos.

Sinajuje


Į Egipto kurortą Tabą iš Vilniaus vykstama per Šarm el Šeichą. Jame išlipo visi lėktuvu atskridę poilsiautojai. Netrukus autobusai juos išvežiojo po pasirinktus viešbučius. Tik du „drąsuolius iš kaimo“ turizmo agentūros lengvasis automobilis gabeno link pažadėtosios žemės.

Oras buvo puikus, dangaus nedengė debesys ir dar nevargino trisdešimties laipsnių karštis. Vos išvažiavus iš oro uosto – užkarda, po puskilometrio – kita. Tikrinami pasai, automobilis. Tikrintojai ginkluoti, atidūs ir, regis, draugiški. Vairuotojo posto darbuotojai vis klausinėjo, iš kur turistai. Šis atsakydavo: rusai. Ir taip kiekvieną kartą, kada pravažiuodavome užkardas. Mus tai siutino. Vairuotojui kalėme į galvą, jog mes ne iš Rusijos, o iš Lietuvos. Tačiau tai buvo bergždžios pastangos. Beje, tokia situacija susidaro visada, kada atvyksti į Rusijos veikiamą šalį ir, ko gero, šis pašalas bus dar ilgai.

Čia pat, už Šarm el Šeicho, pasimatė legendiniai Sinajaus kalnai. Autostrada skriejome 120–140 kilometrų per valandą greičiu. Arabai mėgsta greitį ir paplepėti.

„Čia gyvena beduinai, o čia matome kupranugarį“, – sako Achmedas (toks mūsų vairuotojo vardas), pro pravertą automobilio langą ištiesta ranka rodydamas į dykumų gyventojų pašiūres. Vai vai. Nejaugi mes atrodome lyg iš dangaus nukritę ir niekada to kupriaus nematę?

„Šiemet mažiau turistų, todėl ir darbo mažiau“, – tęsia kalbą arabas. – Turiu vieną žmoną ir du vaikus. Šiaip taip išmaitinu šeimą.

„Na, o jei turėtumėte daug pinigų?“, – provokuojame vairuotoją.

„Pirkčiau naują automobilį“, – supratęs užuominą apie daugpatystę atsako Achmedas.

Priekyje pasimato užkarda. Greitis mažėja, vėl kišenėse ieškome dokumentų. Pro šalį pravažiuoja ginkluoti egiptiečių kelių patruliai.

Jei ne žavūs Sinajaus kalnai ir slėniai, kelionė Šarm el Šeichas–Taba būtų neįdomi. Dūlėjančios kalvos, įvairių spalvų sluoksnių be jokios augalijos uolos verčia sukioti galvą čia į vieną, čia į kitą kelio pusę.

Po valandos kelionės išvystame Raudonąją jūrą, tiksliau – Akabos įlanką. Jei priverstiniai sustojimai dar negadino nuotaikos, tai pamačius įtartinai tuščias pakrantes ir laikino sustojimo vietas, tapo neramu.

„Jungtinių pajėgų kariai“, – paaiškino vairuotojas, kai mus aplenkė galingas džipas. – „Mes jų nemėgstame“, – pridūrė jis. Tik dabar nenorom į galvą atėjo klausimas – kodėl autostradoje toks mažas judėjimas, kodėl tiek daug kariškių, kodėl visur taip tuščia? Gal dar neprasidėjo turizmo sezonas, gal ir anksčiau taip buvo? Kai pasiekėme Tabą, dar nebuvo išblėsęs optimizmas ir susižavėjimas gamtovaizdžiais. Įvažiuojant į kurortą vėl postas, po puskilometrio – dar vienas, na o trečiame laukė mus pralinksminęs siurprizas. Mūsų automobilį apžiūrėjo šuo vardu Reksas. Dar vienas „komisaras“ ilsėjosi saulėkaitoje ir koja nuo snukio baidė muses.

Taba

Egipto kurortinį miestą Tabą nuo palei jūrą pastatytų 4 ir 5 žvaigždučių viešbučių grandinės skiria apie dvidešimt kilometrų. Visus viešbučius vienija architektūrinis stilius bei bendra infrastruktūra. Tai reiškia, kad atvykęs į vieną viešbutį, gali vaikščioti ir ilsėtis kituose. Jauki ir rami viešbučių teritorija, daug baseinų, patogūs pliažai, šiltas vanduo, bangavimas nedidelis, dažną dieną visai jo nėra. Prie prabangos nepratusiam žmogui iš pradžių net nejauku tokiame rojuje. Malonu basomis kojomis vaikščioti ramiais ir švariais smėlio paplūdimiais, maudytis, nardyti, tai yra, naudotis viskuo, ką siūlo šiuolaikinės poilsio galimybės.

Poilsiavimo sezonas Taboje iš tiesų buvo prasidėjęs prieš penketą dienų. Tad ir priimti klientus pasiruošta puikiai: veikė baseinai, sporto aikštelės, skambėjo muzika, animatoriai stengėsi priversti poilsiautojus judėti. Buvo organizuojamos išvykos, ekskursijos, drąsesnieji mokėsi nardyti po vandeniu. Daugeliui rūpėjo pamatyti povandeninio pasaulio įvairenybes. Tabą pamėgo rusai, lenkai, vokiečiai, ukrainiečiai, prancūzai… Poilsiautojai čia palieka nemažai pinigėlių. Aptarnauti viešbučių atvyksta žmonės bene iš viso Egipto, ypač iš Kairo.

Egipto gyvenvietės, o ir miesteliai šliejasi Kalnų papėdėse. Ne išimtis ir Taba – buvęs beduinų kaimelis, lyg kažko bijantis glaudžiasi prie Sinajaus kalnų. Grobstė jį egiptiečiai, okupavo Izraelis. Ir ne kartą. 1989 m. tarptautinė komisija šią teritoriją pripažino Egiptui.

Dabartinė Taba – jaukus, švarus, erdvus ir spalvingas miestelis. Jame beveik nėra kavinių, restoranų, parduotuvių gausos. Visa tai ten – prie jūros. Pačiame centre – beduinų palapinė, kaip buvusios dykumų klajoklių gyvenvietės simbolis. Būstinės stogas lyg iš drobinių maišų, šonai – įvairių medžiagų lopai, viduje telpa visa, kas reikalinga žmogui ar visai šeimai: miegamasis, virtuvė, svetainė. Grindys išklotos rankų darbo patiesalais. Šeimininkas, orus stambokas vyriškis, stovi prie palapinės įėjimo ir santūriai šypsosi. Ne, jis nekviečia turistų į vidų, kaip tai įkyriai daro arabai, beduinas supranta – svetimtaučiui įdomu pažvelgti į beduinų buitį, patys ateis. „Kavinukėje“, veikiau arbatinėje, stovi nedidukas staliukas, medžiaginės sofutės ir kėdutės tokios mažos, kad storokam žmogui baisoka sėstis – netyčiom gali sulaužyti baldą. Šeimininkas pavaišina vietinių žolelių saldžia, troškulį malšinančia arbata. Puodukas – du doleriai.

Brendu Raudonąja jūra

Ramus ir tykus vakaras Sinajuje. Saulė jau slepiasi už aukštokų kalnų, nušviesdama rytinį Akabo įlankos krantą. Ten jau Jordanijos, Saudo Arabijos teritorijos. Pradedu bristi. Pakrantėje daug smulkių akmenukų, badančių kojas. Dėl koralų ir akmenų patariama maudytis su specialia avalyne. Bala jų. Apsieisiu. Brendu gilyn, ten, kur dugnas smėlėtas. Krantas tolsta, tolsta, bet vis negilu ir negilu. Matosi didesnės žuvys. Jos kažkokios kitokios nei pas mus – pailgos lyg nėgės, spalvotos. Ryklių nesimato. Raudonojoje jūroje žvejyba uždrausta, mat nesant maisto rykliai kartais pagąsdina neatsargų plaukiką.

Sekluma nesibaigia ir, manau, jog išminčiui Mozei ne taip jau sunku buvo pervesti tautą per vandenis. Čia pat prisiminiau ir kitą jo padarytą stebuklą – surastą vandenį kalne. Medine lazdele rasti vandens gyslą moka ir mūsų šulinių kasėjai. Ilgainiui paprasti dalykai apauga legendomis ir net tampa stebuklais. Teneįsižeidžia jais tikintis. Niekada nenorėjau ir nenoriu daryti įtakos kieno nors įsitikinimams ir mąstau apie tai, ką žinau, esu matęs. Iš autostrados Šarm el Šeichas–Taba yra kelias į vadinamąjį Mozės kalną bei Šv. Kotrynos vienuolyną. Štai ten ir galima pamatyti stebuklingąjį šulinį ir deganti krūmą. Tas, kas naktį kopė į kalną, apgaubtas dangaus žvaigždynų, tas, kas matė saulėtekį virš Sinajaus, tas to niekada nepamirš. Štai čia yra tikras stebuklas.

Nuo kelionės įspūdžių nukrypau tikslingai. Pamatyti, paliesti, pabūti šioje istoriškai įdomioje ir svarbioje žemėje ir buvo įnoringas tikslas. Joje nei anksčiau, nei dabar nėra ramybės. Palestiniečiai raketomis apšaudo Izraelį. Izraelis kovoja už savo teritorijas. Atmosferą kaitina teroristiniai išpuoliai.

Matyt, dėl neramumų pačiame Egipte, aplinkinėse valstybėse, buvome atšaukti į Lietuvą tik pradėjus atostogauti. Per tą nedidelį laiko tarpą buvome ypač saugomi ir apsaugoti. Kataklizmus patirs žemė, tragedijas patiria žmonija, bet gyvenimo nereikia laidoti, nes jis keičiasi į gerąją pusę.

Autoriaus nuotr.