Skip to content

Lietuvai atsukti užpakaliai

MI informacija

Prisiminus pastarąjį ilgąjį savaitgalį, kuris oficialiai vadinosi Joninėmis, galima pasakyti, kad šiemet jos buvo ne tokios triukšmingos. Ar išgerta buvo mažiau, negu per panašias šventes pernai ir užpernai, pasakyti sunku. 

Viena vertus, buvo šalta, todėl degalų pasišildymui reikėjo daugiau. Kita vertus, dėl to šalčio ir lietaus nemaža dalis gėrikų liko namuose ir gėrė, nenutoldami nuo atsargų ir šaldytuvo. Na, ir nusigalavusių nuo persigėrimo (ne tik alkoholio, bet ir ežerų bei upių vandens) atrodo, buvo mažiau.

Be to, ir purvasklaida apie juos mažiau kalbėjo, o tokių žinių ji niekada nepraleidžia.

Apskritai visos šventės Lietuvoje – tai visų pirma gėrimas. Didžiajai galinčių gerti daliai, kuriai norint išgerti per Jonines Jonų nereikia, per valstybines šventes – nereikia net žinoti, kokios tai šventės, apie jas gali būti net negirdėjęs, per religines – norint išgerti, užmirštama, kokio tikėjimo esi.

Ir tų švenčių vis maža. Neseniai vienas interneto portalas surengė apklausą: ar Lietuvoje užtenka oficialių švenčių dienų, kitaip tariant, tokių, per kurias nereikia dirbti. Absoliuti dauguma atsakė: ne, lietuviai turėtų švęsti daugiau.

O gyvename, kaip patys sakome, blogai. Norėtumėme gyventi kaip kokie norvegai ar japonai. Bet negalime ir bent jau artimiausiu metu negalėsime. Norvegiško gyvenimo mes nematysime kaip… na, patys pasirinkime, ko mes niekad nematysime. Norvegai turi naftos, turi dujų, o mes – verčiau saugiai laikysime jas žemėje. Ir kam čia vargti ar blogą kokių nors dujų kvapą uostyti, rusai mus viskuo aprūpins. Mes turtingi vargšai, už viską sumokėsime.

Gyventi kaip gyvena japonai mes niekada negalėsime todėl, kad esame tinginiai. Savo tingumui pateisinti sugebame surasti tūkstančius pasiteisinimų. Labiausiai paplitęs – nerandu darbo, nes nenoriu dirbti už per mažą algą, geriau gyvensiu iš pašalpų. Taigi tie, kurie nori dirbti ir dirba, išlaiko gausybę pašalpas gaunančių tinginių.

Ne tinginiai esame? Šiaip – valdžios ir likimo nuskriausti? O ar žinote, kad japonai per metus atostogauja 1 (vieną) savaitę, o visą kitą laiką dirba? Tiesa, valstybinių švenčių (nedarbo dienų) jie turi 15, o Lietuvoje jų „tik“ 11. Ar norėtumėte pasikeisti su japonais? Ne? Tai neverkite, kad prastai gyvenate.

Prisimenu, prieš dvidešimt metų, atsikovojus nepriklausomybę, buvo daug šnekama, kad laisvi žmonės geriau dirbs savo šaliai. Na, jeigu ne tie, kurie sovietiniu raugu persismelkę, tai bent paaugantis jaunimas.

O ką turime?

Dabar jau į Briuselį dirbti išvažiuojantis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pasiūlė, kad aukštąją baigę medikai porai metų važiuotų padirbėti į rajonus.

Per susitikimą su medikais Kaune apie 100 studentų atsuko ministrui nugaras. Jie aiškino taip protestuojantys prieš ministro užmojus siųsti medikus į rajoną. Girdi, jie nenori į rajoną, jie nori tobulėti. Apie tai, kad medikai turi gydyti, kad valstybė juos ne šiaip sau mokė, už visų mokesčių mokėtojų pinigus, ir bent jau šiek tiek reikėtų atidirbti, kalbos nėra. Ir iš kur mūsų valstybėje atsirado tokio mėšlo?

Karjera – pirmoje vietoje. Jums pažįstamas toks teiginys? Garsiausiai jis skamba visokių feminisčių lūpose, kurios kalba, kad šeima – nesvarbu, vaikai – nesvarbu, svarbiausia – daryti karjerą. Visa kam kitam galima atsukti užpakalį.

Verkiama, kad lietuviai važiuoja į užsienį. Kad, vos baigę mokslus, suskumba ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Į klausimą – o kodėl nelieka namuose? – atsako klausimu: o ką man davė Lietuva? Dar pats nieko nedavęs, o jau reikalauja. Ką gi, turime tokį jaunimą, kokį išsiauginome – nuo vaikystės duodami jam visas teises. O pareigų nereikia. Tad žiūrėkime į Lietuvai atsuktus užpakalius.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!