Po incidento Dietkauščiznos kaime birželio 23-iąją praėjo jau daugiau nei savaitė, o aistros dar vis nerimsta ir istorijos baigtis taip pat dar nekvepia pabaiga. Kai kam gal jau net ir nusibodo ta pati istorija, bet šįkart norime pateikti kitokią įvykio versiją, o tiksliau – įvykių eigą ir rezultatą kitų istorijos dalyvių akimis. Su mumis susisiekė vieno piliečio, tądien muštynėse dalyvavusio ir sukėlusio didžiulį visuomenės susidomėjimą, pareigūno Vitoldo Budrio žmona Sandra.
Sandros Budrienės pasakojimas
„Ilgai svarsčiau, ar verta kalbėti ir pasakoti, aiškintis dėl mūsų šeimą užgriuvusios bėdos. Juk visa ši istorija yra ne Vitoldo tragedija, tai – mūsų šeimos tragedija. Mes su vyru gyvename jau 24-erius metus, užauginome du sūnus, o dabar dar auginame trečią – trejų metukų mažylį. Žmonės, kurie dėl neaiškių priežasčių sugalvojo su mumis susidoroti, tikrai neturi širdies. Mes tai mes, bet kuo kaltas mažas vaikutis, kuris dar tik pradeda savo gyvenimo kelią. Nejau nebeliko nieko švento? Taip, aš pripažįstu, kad mano vyras išgėręs yra karšto, ūmaus būdo, sunkiai kontroliuojamas, bet jis nėra kažkoks degradavęs alkoholikas, kuris diena iš dienos šlaistosi po miestelį ir prašinėja pinigų, užkabinėja žmones. Tegul bent vienas žmogus pasako, kam Vitoldas nepadėjo, kada reikėjo pagalbos? O išgerti per šventes, esant įvairioms progoms, išgeria visi. Mano vyras, kaip ir dauguma kitų normalių kaimo gyventojų, nemėgsta šitų valkataujančių paprašaikų, bešlitinėjančių ištisai gatvėmis ir nenorinčių dirbti. Aš visada sakiau Vitoldui, kad aiškinimasis su jais niekada prie gero neprives. Štai ir atsitiko taip, kaip atsitiko. Suvyniojo, kaip kokį nusikaltėlį, ir aiškinkis dabar kaip nori, ieškok teisybės. Čia pamoka visam gyvenimui.
Birželio 23-iąją tas neva nukentėjusysis Mindaugas su sugyventine ir kita kompanija išgėrinėjo prie parduotuvės. Nors jau buvo visas išsivoliojęs, apsidaužęs ir vos bepastovėjo ant kojų dėl girtumo. Su vienu iš sugėrovų Mindaugas susikibo dėl savo sugyventinės, apsistumdė, o tada įsikišo mano vyras padėti savo pažįstamam išspręsti ginčą. Pasismūgiavo visi vyriškai ir tiek. Mano vyras niekur nebėgo, nes jis nesijautė padaręs kažką baisaus, kaip kad dabar teigiama. Vakare vyko Joninių šventė. Aš pati vedžiau tą renginį. Niekas ten per daug netriukšmavo ir nieko ten baisaus nevyko. Žinoma, kaip ir visada buvo pergėrusių, bet išsiskirstė į namus ir tiek. Kitą dieną mano vyras niekur nėjo iš namų, nes buvo laisvadienis. O trečiadienį, birželio 25-ąją, jis turėjo eiti į darbą, bet negalėjo pajudinti rankos, o jis juk ugniagesys-vairuotojas, todėl darbovietei pranešė, kad eina pas gydytojus. Jis pats nevairuoja, aš jį vežioju visur. Gydytojai nustatė, kad jam plyšo rankos raumuo, todėl jau ateinantį pirmadienį jis užregistruotas ir operacijai.
Nežinau, kas mūsų taip nekenčia ir kam bloga esam padarę, kad mūsų šeima taip apjuodinta ir apšmeižta, bet mes ir neieškosim skundikų. Tai telieka jų sąžinės reikalas. Dievas visiems atlygins taip, kaip reikia. Kad tik jų šeimoms taip neatsitiktų, nes, pasirodo, niekada negali žinoti, kur tavęs tyko tau bloga linkintys pasalūnai…“, – palaužta šeimą užgriuvusių bėdų kalbėjo S. Budrienė.
Pridurti kaip ir nebėra ką. Kaip ir kiekvienoje istorijoje, taip ir šioje, tiesa vis tik yra viena. Po šio įvykio kaimas pasiskirstęs į dvi barikadų puses: vieni palaiko vieną versiją ir jos dalyvius, kiti – kitą. Sudėjus visus faktus, visus „už“ ir „prieš“ ir atmetus įstatymus, peršasi išvada, kad tiesos yra ir vienoje pusėje, ir kitoje, kaltų yra ir vienoje pusėje, ir kitoje pusėje. Visi žinome, kaip iki gyvo kaulo įsiėda tie „valkataujantys“ tinginiai, visus terorizuojantys dėl pinigų. O kaimo moterys ne kartą pasvajoja apie paslaptingą didvyrį, kuris tvirta vyriška ranka taip atvanotų šitiems šonus, kad net sapnuot apie tinginystę ir girtuokliavimą bijotų. Juk ir kvailiui aišku, kad tokie nebijo jokių įstatymų, taisyklių, moralizavimų, prašymų, maldavimų ir ašarų. Jie bijo tik stipresnių už save ir fizinės jėgos. Bet tai tik pasvajojimai. Mes gyvename civilizuotoje šalyje, kurioje pirmu smuiku griežia įstatymai (čia kalbu apie mus, eilinius, gyventojus). O pareigūnui, kaip niekam kitam, visur ir visada rodančiam pavyzdį, privalu gerbti Įstatymą, gerbti žmogų ir puoselėti jam suteiktą pasitikėjimą.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!