Ignalinos krašto miškuose dygstančios voveraitės jau masina šių gėrybių rinkėjus. Vieni grybauja savo malonumui, kiti gi iš to užsidirba visai nemenką pinigą – per dieną apie 80–100 Lt. Mėlynių dar nėra tiek daug ir kol kas neskubama pradėti supirkinėti šių uogų. Apsilankėme kone seniausiai (apie 20 metų) mūsų kraštuose veikiančioje miško gėrybių supirktuvėje UAB „Vigika“, įsikūrusioje Gaveikėnuose.

Kainos kinta kasdien

Kalbantis su grybų ir uogų supirkėjais, paaiškėjo įdomūs dalykai. Sužinojome, kad supirktuvių punktuose uogos sveriamos kilogramais, o ne litrais. Kadangi kilogramą sudaro beveik pusantro litro, atitinkamai skiriasi ir uogų bei grybų vertė. O svarbiausia – miško gėrybių kainos itin jautrios orams, todėl jos kinta ir gali keistis visą vasaros sezoną. Kilogramas voveraičių liepos 9 d. buvo superkamas po 13,50 Lt. Pasirodo, voveraičių kainos gali keistis kasdien. Kažkur naktį palijo, atsirado daugiau grybų, pavyzdžiui, Lenkijoje, visi puola pardavinėti ir tada kaina automatiškai mažėja, na, o uogų (kai jos bus superkamos – autor. past.) kainos yra stabilesnės, tai yra labiau prognozuojamas dalykas.

Pasak supirkėjų, kažkokių išskirtinių reikalavimų grybams nėra. Tiesiog jie turi būti daugiau ar mažiau švarūs ir „be batų“, t.y. turi būti nupjauti žemėta kotuko dalis.

Didžiausias laimikis – 7 kg

Pasak miško gėrybių supirkėjų, didžioji dalis rinkėjų yra pastovūs, žinomi gyventojai, metai iš metų renkantys uogas, grybus. Ir nebūtinai tik mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Yra labai azartiškų žmonių, kurie jaučia didžiulį malonumą grybauti, bet grybų valgyti nenori, tad atneša priduoti, domisi, kaip sekasi kitiems. Vis tik daugiausiai rinkėjų – iš vietinių apylinkių, tačiau kai derlius būna gausus, užsidirbti iš uogų ir grybų rinkimo atvažiuoja žmonės ir iš kitur.

Supirktuvėje sutikome keletą atskubėjusių voveraičių priduoti moterų. Dvi iš jų atnešė maždaug po porą kilogramų grybų, o viena – 7 kg. Pastaroji jau ne pirmą dieną neša tokiais kiekiais grybus ir neketina sustoti. Paklausta, kur juos rinko, moteris šypteli: „Aukštaitijos nacionaliniame parke“. Suprantame, kad užkietėjęs grybautojas savo vietų neišduos niekada. Gaveikėnuose sodybą turinti ponia Danutė buvo kiek atviresnė. „Dzūkiškas kraujas, tekantis mano gyslomis, neleidžia praeiti pro grybą. Išėjau šiandien uogauti, bet kaip gali praeiti pro grybą, kai jis tiesiog kviečia tave. Va, taip ir pririnkau. Netyčia. Ir vėl eisiu į mišką, ir vėl pririnksiu. Nevažiuoju kažkur specialiai grybauti, nes nelabai žinau šių kraštų miškų. Atvykstam į savus Gaveikėnus ir mums čia gana. O uogas ir grybus dauguma neša į šią supirktuvę, nes čia didžiausios supirkimo kainos“, – sakė pašnekovė.

Autorės nuotr.