Kažkada vaikais buvome visi. Ir prisimename turbūt tik smagias akimirkas nerūpestingai siautėdami, žaisdami, dūkdami, nes tuo metu vargu ar žinojome, jog dėl mūsų įdomaus, smagaus ir prasmingo laisvalaikio bei vasaros atostogų galvas suka mūsų tėvai. Juk atostogos – tai laikas, kuomet vaikams labai svarbu atgauti jėgas, stiprinti sveikatą, pažinti aplinkinį pasaulį ir, žinoma, kaip reikiant pailsėti. Nuo to, kaip gerai vaikas pailsės atostogų metu, priklausys jo darbingumas ir sėkmingumas ateinančiais mokslo metais.

Sutikome mūsų rajone atostogaujantį vilnietį Dominyką LIPNEVIČIŲ, besiruošiantį rugsėjį eiti į antrą klasę, kuris, sako, net negalįs įsivaizduoti geresnių atostogų, nei pas senelius gūdžiame vienkiemyje.

Dominyko seneliai dar visai jauni ir visai ne seneliai. Jie vos prieš 10 metų, kai Dominykas gyveno tik jo tėvelių svajonėse, didmiestį iškeitė į vienkiemį. Tiesą pasakius, kai pirmą kartą išgirdau, kur įsikūrusi šeima, nesusižavėjau kelione pas juos. Važiuodama net du kartus nuklydau ne ten, nors visame rajone, regis, orientuojuosi neblogai, bet atvykus į vietą supratau, kodėl jie čia visi laimingi. Prisiminus kelią iki vienkiemio ir apžvelgus aplinką supranti, kad yra du svarbūs dalykai: pirma – atrasti tau skirtą vietą, o atradus – neapleisti, neišduoti, tada laimė ir sėkmė liesis lyg iš Gausybės rago. Mano pašnekovai nenorėjo, kad būtų minimas jų kaimas ir vardai, todėl tepasakysiu, kad šeima įsikūrusi Didžiasalio seniūnijoje, o juos vadinsiu tiesiog seneliais.

Dominyko senelis – buvęs karininkas, šiuo metu išėjęs į pensiją, o senelė nedirbanti dėl sveikatos. Beje, senelės liga ir buvo viena persikėlimo iš miesto į kaimą priežasčių. Ji pasiteisino. Iki ligos moteris dirbo siuvėja-modeliuotoja, 30 metų vedė kursus.

„Šią sodybą pirkome žiemą. Atvažiavę radome tik namelį sniege. Bet mums patiko. Kažkas iš aukščiau pasakė, kad jis mūsų. Šis namelis laukia tik mūsų. Nusipirkome. Pavasarį vaizdas atrodė liūdniau. Visas kiemas dilgėlėse iki pusiaujo. Pradėjome kurtis ir gyventi ūkiškai, bet miestietiškai“, – šypsosi senelė.

Išties Dominyko seneliai, nors ir gyvena vienkiemyje, ir yra seneliai, bet namuose viską įsirengę ir susitvarkę miestietiškai. Šiuolaikinė apdaila, baldai ir visa kita – kaip mieste. Ir ne tik tai. Senelių dukra su žentu gyvena Vilniuje, o jų vaikai vasaras leidžia pas senelius. Tad ir tvarka bei disciplina namuose – kaip mieste. Vaikai žino, kas yra mandagumas, drausmė, tvarka, atsakomybė, pareigos, ir, savaime suprantama, lepinimas bei meilė.

Vaikams senelis su tėčiu įrengė smėliadėžę, žaidimų namelį su čiuožykla, nupirko ir įvairių šiuolaikinių pramogų: batutą, įvairių žaislų, dviratukų. Regis, yra visko, ko reikia tobulam vaiko laisvalaikiui, bet ar taip pat galvoja ir pats Dominykas?

„Pačios geriausios atostogos yra kaime. Aš niekur kitur net ir nenoriu važiuoti. Turiu begalę įvairių reikalų čia, net ir savo trimetį brolį padedu prižiūrėti, mokau jį visokių gudrybių, kurias jau pats išmokau. Aš čia neturiu kompiuterio, bet man jo visai nereikia. Net jei man jį dabar paduotų, aš jo net į rankas neimčiau, nes jis man per mokslo metus įsiėda. Aš kasdien turiu tiek visokios veiklos, kad bijau, jog vasara greit prabėgs ir vėl teks grįžti į miestą. Mano seneliai turi didelį ūkį. Yra 8 aviliai, karvutė, bulius, ožka, vištos, buvo ir kiaulių. Aš visur jiems padedu ir viską darau kartu. Su seneliu keliuosi šeštą ryto ir einu kartu dirbti darbų. Ruošiame šieną gyvuliams kartu, remontuojame įrankius, traktorių. O su senele ir broliuku skaitome knygas, piešiame. Mano senelė pažadėjo išmokyti mane šią vasarą dirbti su medžio pjovimo staklelėmis, kurias šiaip jau vadina lobziku. Šiek tiek moku, bet nežinau visų paslapčių, kurias žino ji. Mano prosenelis, senelės tėtis, buvo garsus meistras, dirbęs su raudonmedžiu. Tai ji daug ką išmoko iš jo, o dabar žadėjo išmokyti ir mane“, – lyg suaugęs vyras ryžtingai kalba aštuonmetis Dominykas.

Sunku patikėti, kad taip mąsto vos pirmą klasę baigęs berniukas. Kalbiesi lyg su bendraamžiu ir atsistebėt negali. Bet dar sunkiau suvokti, kad šis vaikas (tik prižiūrint seneliui) su traktoriumi nušienavo 3 ha pievos. Ne, ne dėlto, kad senelis tingėjo ir pats nešienavo, o todėl, kad Dominykas pats labai to norėjo. Jis nė minutės nenusėdi vietoje. Žinoma, šį straipsnį skaitantys senjorai gal dar daugiau papasakotų iš savo vaikystės prisiminimų, bet mes kalbame apie šį laikmetį, kai tokių vaikų reikia ieškoti su žiburiu. Matyt, čia puikiai padirbėta ne tik paties Aukščiausiojo, bet ir Dominyko tėvelių bei senelių. Jau darželio auklėtojos jums pasakys, kad vaikas – jūsų šeimos atspindys. Vaikai darželyje atkartoja tuos pačius veiksmus, žodžius, kuriuos mato namuose. Jei kartais jums įdomu, kaip jūsų šeimą suvokia vaikas, paklauskite auklėtojų.

Autorės nuotr.