Mes visos ilgimės laisvės. Kultūra beveik neturi priešnuodžių nuo šio ilgesio. Mus pratino gėdytis šitokių troškimų. Atsiauginusios ilgus plaukus, mes įgudome slėpti po jais savo jausmus. Tačiau dieną ir naktį mums už nugaros tebešmėkščioja pirmapradės Laukinės Moters šešėlis. Kur bebūtume, tas šešėlis sėlina mums iš paskos ir aiškiai turi keturias kojas.

Clarissa Pinkola Estes

Greitai bus jau dešimt metų, kai jauna, trapi ir labai moteriška Alė BUKAUSKIENĖ laisvalaikį leidžia labai netradiciškai ir net nemoteriškai. Na, mūsų visuomenėje dar vis gajus moteriškų ir vyriškų pomėgių skirstymas. Nors labai esme liberalūs, vis tik suklūstame išgirdę apie medžiojančią moterį. Mielagėnų medžiotojų būrelio vyrai ir jų vadovas Romutis Akinskas – vieni iš nedaugelio galinčių didžiuotis savo komandoje turintys nepaprastą moterį. Ji ne tik kai kuriomis savybėmis lenkia medžiotojus kolegas, bet visai tikėtina, kad vieną dieną jiems ir vadovaus. 

Gražiame Krikonių kaime gyvenanti Alė su šeima medžioti pradėjo paraginta vyro. „Mano vyras – užkietėjęs žvejys, o aš nuo pat jaunystės jaučiau didžiulį potraukį gamtai, medžioklei. Bet net nedrįsau pagalvoti, kad kada nors tapsiu tikra medžiotoja. Pora metų mano vyras su medžiotojais eidavo į medžiokles varovu. Sykį jį Romutis pakalbino tapti nariu. O mano vyras tik nusijuokė ir pasiūlė mane priimti į būrį. Ir priėmė. Labai tikiuosi, kad nesigaili taip padarę. Na, bent Medžiotojų švenčių metu testų spręsti visada leidžia mane. Vadinasi, pasitiki. O tai – jau neblogai.

Dar nepraėjo nė dešimt metų, o mūsų namuose gausybė mudviejų su vyru trofėjų. Vyro – žuvys, mano – žvėrys ir paukščiai. Kai kuriems tai nepatinka, o man – gražu. Kartais manęs paklausia, kaip aš galiu paspausti gaiduką. Jei būčiau apie tai galvojusi ir nerimavusi, net nebūčiau pradėjusi medžioti. Medžiotojas nėra aklas žudikas dėl žudymo. Stebi gamta, skaičiuoji, galvoji, mąstai ir nesielgi kaip koks beprotis. Visur yra šaltas protas ir saikas. Gamta pati pasufleruoja. Sykį netoli namų aptikau lapę su lapiukais. Negalėjau jos žudyti dėl mažylių. Auginau, saugojau, o ji atėjo ir išpjovė mano vištas. Kita vertus, mes labai visi saugome mūsų gandrus. Lyg kokius šventuosius, bet net nesusimąstome, kiek kitų mažylių jie išžudo, kad patys galėtų prasimaitinti“, – svarsto Alė.

Kažin ar kiekvienas vyras medžiotojas galėtų didžiuotis tokia trofėjų gausa ir rengti savo parodas, kaip Mielagėnų medžiotoja Alė. Vis tik didžiausias jos laimikis – 33 kg sveriantis bebras. Ji yra sumedžiojusi ir briedžių, ir kitų stambių žvėrių, bet šie tarp savo rūšies atstovų neišsiskyrė didumu.

Alė dirba Mielagėnų globos namuose, rūpinasi šeima ir dviem atžalomis, bet neleidžia sau išsižadėti savęs, savo ryšio su gamta.

Savęs išsižadėjimas kelia grėsmę

„Fiziškai pavargstu, bet dvasiškai aš tiesiog pražystu. Nežinau, kaip galėčiau gyventi, jei negalėčiau daryti to, kas man sutiekia laisvę, suteikia sparnus, veda mane į priekį, uždega gyvenimui“, – entuziastingai pasakoja moteris medžiotoja.

Pernelyg daug moterų kažkada, nerasdamos kitos išeities, yra davusios siaubingus įžadus. Dar ankstyvoje jaunystėje, skaudžiai stokodamos paramos, supratingumo, palaikymo bei įvertinimo, jos išgyveno tokį sielvartą ir nusivylimą, kad nusviedė plunksną, užgniaužė žodžius, nutildė dainas, susuko drobes, užkasė ginklą ir prisiekė sau niekuomet jų daugiau nepaliesti. Šitaip pasielgusi moteris nejučiomis pati susidegina drauge su savo rankdarbiais, pomėgiais, o jos gyvenimas virsta šešėliu.

Moters gyvenimas gali sunykti ir neapykantos sau liepsnose, nes kompleksai gelia it gyvatės ir bent jau kuriam laikui atmuša jai norą net artintis prie savo darbo, kuris jai svarbiau už viską. Tuomet metai po metų ji atkakliai stengiasi niekur neiti, nejudėti, nesimokyti, nežinoti, neįgyti, nesiryžti, netapti.

Moters savarankiškai susikurtą gyvenimo viziją gali sudeginti ir kieno nors kito pavydas ar tiesiog atviras ir nuožmus priešiškumas jai. Jokia moteris neturėtų leisti savo laisvei – pomėgiams, kurie yra būtina jos gyvenimo dalis, kaboti ant plauko, kol ji nuolankiai tarnauja priešiškai nusiteikusio kolegos, meilužio, tėvo, mokytojo ar draugo užgaidoms.

Kai dvasinis moters gyvenimas virsta tik šešėliu, ji nebetenka savo gyvybės šaltinio, sudžiūva ir pasidaro perkarusi it Mirtis. Be jokios abejonės, troškimas atgauti savo laukinio gyvenimo džiaugsmą (pomėgius) ir toliau auga jos pasąmonėje, stiprėja, kol sukyla ir užvaldo jos sielą. Patyrusi dvasinį badą, nukamuota nelaisvės, moteris praranda įgimtą intuiciją ir stveria bet ką, kas bent kiek primena jai prarastąjį gyvenimą. Puldamos į kraštutinumus ir siautėdamos, save dažniausiai alina moterys, ištroškusios prasmingo, turiningo gyvenimo. Ilgą laiką negalėdama patenkinti pomėgių, kūrybinių poreikių, moteris stačia galva gali pulti į ką tik norite: girtavimas, narkomanija, pykčio priepuoliai, spiritizmas, despotizmas, paleistuvystė, nėštumai, studijos, kūryba, vadovavimas, švarinimasis, aerobika, besaikis rijimas ar begalę kitų piktnaudžiavimų. Atbukęs emocinių, fizinių, dvasinių ir finansinių išgyvenimo sąlygų vertinimas kelia didžiulę grėsmę.

Pakalbėjus su Ale apie pomėgius ir jų svarbą kiekvieno žmogaus gyvenimui, sugalvojome paklausti ir kitų nuomonės apie moterį medžiotoją. Maloniai nustebino ir Medžiotojų būrelio vadovo Romučio Akinsko nuomonė apie mūsų pašnekovę. „Apie Alę galiu kalbėti tik gerus dalykus. Ji tiesiog tobulas medžiotojas. Pradedant jos pasitikėjimu savimi, brandžia ramybe ir baigiant neįtikėtinomis tik medžiotojams būdingomis savybėmis. Retas medžiotojas turi tokių savybių. Stebint kaip ji išdarinėja žvėrį, ne vieną apima nejauki pagarbą ir net keistas nerimas. Ji atitinka visus tobulo medžiotojos reikalavimus. Manau, jei tik nuo manęs priklausytų, ateityje šiam medžiotojų būreliui vadovautų ji“, – negailėdamas pelnytų pagyrų Alei, kalbėjo R. Akinskas.

Autorės nuotr.