Šiandien minime Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 81-ąsias metines, liepos 17-ąją – lakūnų žūties metines. Ta proga spausdiname ištrauką iš Petro Jurgėlos knygos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, išleistos Čikagoje (JAV) 1935 m. – praėjus vos dvejiems metams po tragiško skrydžio. Ši knyga – retenybė. Spausdiname literatūrinį dokumentinį pasakojimą apie patį skrydį (kalba netaisyta, nes prieškario ir dabartinė literatūrinė kalba šiek tiek skiriasi).

Darius buvo pradžioj numatęs skristi šiuo keliu: Niujorkas – Niufaundlendas – Londonas – Amsterdamas – Svinemiundė – Karaliaučius – Kaunas. Šiuo keliu Niujorko – Kauno tarpas yra 4466 mylių (7186 km) ilgio. Iš Niujorko skrido per Kodo kyšulį. Skrisdami per Niufaundlendą, ties Grendfolso miesteliu (Grand Falls – salos vidury) lakūnai išmetė raudoną (po kelių dienų W. Bouzan‘o rastą) maišelį su rašteliu, kur prašė radėją pranešti telegrafu žinių agentūrai ASS‘D NEWS Niujorke, kad LITUANIKAI gerai sekasi ir lakūnai siunčia visiems linkėjimų. Pažymėtas Grivičiaus civilis laikas: 1910 – tai yra pagal Grivičių 19 val. 10 min., o pagal Niujorko laiką tai įvyko 15:38 val. Raštelis angliškai rašytas:

Wire collect Associated News New York airplane Lituanica NR 688 E all well regards. Signed Stephen Darius Stanley Girenas GCT 1910 Jul 15th 1933.

Palikę žemyną, Darius ir Girėnas leidosi skristi per vandenyną. Aukštai, žemai, aplink juos vienoda tamsiai mėlyna spalva – be galo, be krašto. Dienorašty Darius lietuviškai rašė kelionės pastabas:

Apleidžiant Amerikos žemyną oras buvo gražus. Dešinėj matėsi dideli debesys. Pralėkus New-Foundlend‘a dešinėj matėsi žemė. Šiaurėj stovėjo didelis rūkas…

Skrenda tarp debesuoto dangaus ir alkano vandenyno, kuro dideli bangų nasrai nei akimirksniui nesusičiaupė, godžiai sekdami lekiančią aurą. Skrenda ištisą dieną ir naktį – be sustojimo. Skrenda antrą dieną. Be miego, nesibaigiančio rūpesčio ir motoro nuolatinio ūžesio varginami, abu lakūnai su nepaprastu akylumu budi prie savo prietaisų. Geležinės valios kapitonui, skridimo vadovui, navigatoriui Dariui nenusibosta dažnai pro oktantą žiūrėti į milijonus žvaigždžių aukštybėje. Su malonumu jis pirmas iš lietuvių daro tokius skaičiavimus, kad galėtų pagal žvaigždes susivokti mėlynoj tuštumoj ir tiksliai nuskridimo vietą pažymėti ilgame kelio plane. Jo skaičiavimai tokie tikslūs ir apysenius prietaisus valdanti ranka tokia tikra: rūstūs Atlanto vėjai ir atmosferinės permainos dėl didelio debesuotumo nei kiek neįstengia nukreipti LITUANIKĄ iš ilgojo kelio! Nenubloškią į šalį, kaip klastingajam Atlantui pavykdavo kitus gabius lakūnus su brangesniais lėktuvais nukreipti visai į kitą kraštą arba… pasisotinti jais. Jokios Atlanto klastos neįveiks LITUANIKOS, nes ją valdo didis navigatorius ir saugo drauge skrendanti penkių milijonų lietuvių dvasia! Aklas skridimas! Apačioj nematyti nei miestų, nei kelių, nei vingiuotų upių ar ežerų, nei margųjų laukų. Jau tiek valandų nemato nei kur pro ką skrenda. Tik prietaisai rodo savo reikšmingus ženklelius-skaitmenis, kuriuos lėktuvo vairininkai taip gerai supranta. Jau antrą dieną be sustojimo skrenda pro gilią nematomybę, iš kurios išners į saulėtą žydinčią Lietuvą ir nusileis į džiūgaujančią mylimą tautą. Tuo nusileidimu bus garbinga įvykdytas toks didelis žygis. O kaip juo apsidžiaugs visa tauta. Istorija įrašys tą įvykį į žemės rutulio gyvenimo knygą, o visos tautos domėsis ir žavėsis drąsiųjų žmonių darbais, stumiančiais priekin pažangos ratą. Tad greičiau į laimėjimo galą! Varikli, nenuilsk! Propeleri, sukis! Besočiui motorui skysčių užteks sunkaus darbo troškuliui raminti! Tik vamzdžiai, neužsikimškit! Rodikliai, nesustokit! Dar keliolika valandų rodykit ištikimybę tautos džiaugsmui ir pažangos naudai! Po to atsiilsėsit gražioje ir svetingoje Lietuvoje. Žmonių minios rinksis ir stebėsis jumis, LITUANIKOS organais ir sąnariais! Ei, sparnuotas žirge, nerk pro beribę – aukštu žvaigždžių keliu! Mylės ir glostys tave laukianti tauta, tavo paveikslu gėrėsis! Tad sėkmingai užbaik milžinišką savo šuolį iš Kolumbo krašto į Lietuvą!

Bet kas gi ten? Kokia pilka juosta pradeda pusiau skirti mėlyną beribę? Kas ten – koks nors regėjimas nuvargusioms akims? Kas?! Jau išsiskiria dangus ir vandenynas?.. Ar tai gali būti?! LITUANIKA išdidžiai skrodžia erdvę. Artėja. Žinoma, juk tai Anglijos krantai… O, Dangaus Galybe! Jau perskristas Atlantas, kuris atrodė be galo, be krašto! – „Sveikinu, Stasy!“ – „Sveikinu, kapitone!..“ 1933 metų liepos 16 dieną popiet du lietuvių tautos sūnūs perskrido Atlanto vandenyną.

Baigiant skristi per įkyrius vandens plotus, Darius įrašė dienorašty: „Netoli Europos sutikom audrą…“ Norėdamas kiek išvengti audros vidurio, Darius sumanė nebeskristi per Londoną: nukreipia LITUANIKĄ per Škotijos žiemių dalį ir per žiemių jūrą Kylio (Kiel) miesto link. LITUANIKA didingai skrodžia audringąją erdvę.

(Poeto K. Binkio žodžiais) „Didvyrių širdys džiaugsmu plaka. Didžioji, sunkiausioji ir pavojingiausioji kelio dalis nugalėta! Atlanto vandenynas perskristas. LITUANIKOS plieninė širdis plaka taisyklingai. Štai, Reino upės blizgantis paviršius. Vokietija, o už jos… laukia išsiilgusi savo herojų Tėvynė. Kas sekundą, kas minutą artinasi mūsų drąsuoliai prie tikslo. Bet… štai rytuose iškyla juodas debesys. Kas daryti? Sukti į šalį? Ar nusilenkti Perkūno galiai ir nusileidus palūkėti, kol praeis audra? Leistis, tiek kelio padarius! Ak, kad būtų radijo siųstuvas, paklaustume Kauno, Karaliaučiaus apie audros plotį! Niujorkas – Kaunas be sustojimo! Ir drąsuoliai nėrė į audros sūkurį…

O kitoj pusėj debesio, Kauno aerodrome minių minios, dešimtys tūkstančių žmonių, akis įbedę į vakaruose blykčiojančius žaibus, laukia savo didvyrių“.

Iš kur turėjo LITUANIKA atskristi, pietų vakarų šaly dangus buvo labai apsiniaukęs ir žaibavo rūsčiais kryžiškais žaibais. Lietuvos Aeroklubas išskaičiavo, kad laukiami Atlanto nugalėtojai turėjo atskristi liepos 17 d. apie 2–3 val. ryto. Lėktuvas kaukdamas ėmė skraidyti viršum tamsaus Kauno ir apylinkų, skelbdamas žinią, kad LITUANIKA jau netoli Lietuvos! Nudžiugę ir ilgo lūkesčio jaudinami žmonės automobiliais, autobusais ir pėsčiom bėgte leidos aerodroman, kur turėjo sprogti neapsakomas tautos džiaugsmas. 25 000 lietuvių vidunaktį laukė didvyrių tame aerodrome, į kurį LITUANIKA buvo nukreipta. Čia ir Dariaus žmona su dukrele, jo šelpėja sesuo Lora su vyru, Petras Girėnas ir kiti abiejų lietuvių giminės. Čia ryžosi ištisą naktį nemigus išstovėti ūkininkai, darbininkai, įvairūs tarnautojai, kareiviai, šauliai, skautai, moksleiviai, valdininkai su Vyriausybės Galva J. Tūbeliu priešaky. Visi didžiavosi, kad du lietuviai iš tolimo dangorėžių didmiesčio skrido be sustojimo per platųjį, laivais tik per 5–8 dienas perplaukiamą vandenyną tiesiai Kaunan! Visi kantriai, nors ir susijaudinę, neramūs ištisą naktį laukė tų nepaprastu būdu Lietuvon keliaujančių dviejų Amerikos lietuvių. Išaušus lietus neįstengė suraminti skausmu įsidegančių širdžių LITUANIKAI išskėstame aerodromo glėbyje.

„Dideli, skaudūs įvykiai persiduoda žmonių širdims, nors ir toli esančioms. Artimos širdys juos pajunta ir, kad ir ne visada aiškiai, pareiškia šią tiesą, daugelio žmonių ne kartą patirtą ir sunkiai išaiškinamą. Tą naktį, kada pasiryžėliai Darius ir Girėnas skrido per Vokietiją, Kauno aerodrome minia dainavo:

Atskrend sakalėlis per žalią girelę,

Atmušė sparneliu į sausą šakelę…

Juk čia išsiilgę laukėjai patys žodžiai pasakė, kas už šimto mylių įvyko, ko radijo stotys dar nebuvo pranešusios: širdžių radijas perdavė žinią“ (Išrašas iš 1934-01-09 šios knygos autoriui rašyto kan. A. Sabaliausko,poeto Žalios Rūtos, laiško.)

Apie 7 val. ryto kojos vos vilko iš aerodromo skaudaus apsivylimo palaužtus žmones, kurie ėmė skirstytis. Nuo LITUANIKOS išskridimo iš Niujorko praėjo 45 val.: jai, greičiausiai, negalėjo užtekti gazolino – kur nors nusileido… bet ne Lietuvos aerodroman…

Mažos jėgos motoru, be radijo, be parašiutų, savo drąsa, sumanumu, rimtu pasirengimu ir nežmoniška ištverme Darius ir Girėnas nuveikė Atlanto vandenyno audras ir klastas, perlėkė Angliją, Olandiją ir Vokietijos dalį ir liepos 17 d. prieš švintant, kada rytmetinė aušra jau turėjo nušviesti jų nuvargusioms akims Lietuvos lygumas su žaliuojančiais laukai ir kada patekėjusi saulė turėjo pranešti pasauliui apie jų didelį žygį, įamžinti lietuvių lakūnų vardus šalia pasaulinių vandenyno nugalėtojų–didvyrių vardų, – vylingasis likimas pagrobė laimę, vainikus, atimdamas drauge ir pačią gyvybę… (LIETUVOS ŽINIOS).

Iš nukarusių debesų smarkiai lyja. Tirštas rūkas uždengęs žemės paviršių. Ramu miškingoj Soldino apylinkėj – pats įmigis. Tik štai kažin kas neregėtai stipriai suurzgė. Vienas kitas miegojęs vokietis pabudo, suprato didelį lėktuvą lekiant. Vargas tokią tamsią audringą naktį lėktuvui lėkti. Bet štai trenksmas. Subraškėjo medžiai sunkaus motoro užgulti. Tūpdamas lėktuvas pataikė į mišką. Sudužo jis į skeveldras. Sparnų dalys pakibo medžių šakose, motoras įsirausė į žemę, o liemuo nukrito ir sutrupėjo. Po sutrupintu lėktuvu gulėjo du lavonai. Vėl aplinkui nė balso. Ir vėl ramu miškingoj Soldino apylinkėj (J. Vismanta, DIENA).

Apie 5 val. ryto ūkininkė, uogaudama Soldino miške, nusigando ir pašaukė policiją. Atvyko ir apskrities viršininkas, kuris tuojau radijo stotims suteikė sunkią žinią… ELTOS atstovas iš Berlyno pirma pranešė Kaunui baisiui gandus, bet netrukus Vokietijos ir Anglijos žinių agentūros paskelbė pasauliui baisią žinią, kurios nenorėjo priimti nei viena lietuviškoji širdis, bet vis tiek liko jos sutriuškinta… Ta žinia, tartum perkūnas, trenkė į džiūgaujančios tautos širdis! Kiekvienas vaizduotės akimis mato Juodąjį Mirties Angelą, sparnais klaikiai apgaubusį du drąsius didvyrius…

Parengta pagal knygą „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, Čikaga, 1935 m.