Nuo balandžio pabaigos iki praėjusio šeštadienio Gilūtų kaime (Mielagėnų sen.) kilo 4 gaisrai. Visų priežastis ta pati – padegimas. Jei iš pradžių buvo manoma, kad tai gal koks nevykęs kerštas dėl kažko, tai dabar žmonės jau mano, kad kaime siaučia rimtų psichikos sutrikimų turintis žmogus, kuriam viską naikinanti ugnis kelia pasitenkinimą. Žinoma, manymas nieko nekeičia, nes faktas tas, jog kaimo gyventojai jau miega šalia lovos maišelyje pasidėję dokumentus ir nuo menkiausio vėjo ar katinukų krebždesio bėga prie lango ar į lauką. Įtampa neatslūgta nei dieną, nei naktį.

Pirmas gaisras

Pirmasis gaisras kilo balandžio pabaigoje. Sudegė šalia ūkinio pastato, kuriame dar ir gyvulių buvo, 3 tonos šieno, suvynioto į ritinius. Sušokę kaimo žmonės gaisrą bandė gesinti ir patys, kaimynas Jonas Žemaitis su traktoriumi stumdė ritinius į šalis, kad kuo mažiau plistų ugnis. Šeimininkai Tomas Pancekauskas ir jo gyvenimo draugė Viktorija džiaugėsi bent ūkinį pastatą išgelbėję. Tiesa, tada padegimo šešėlis krito ant Tomo artimųjų. Regis, kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir šioje, būta vienokių ar kitokių nesutarimų, todėl ir kaltininko imta ieškoti savame rate.

Antras gaisras

Neilgai trukus, po mėnesio, supleškėjo gal už kokių 400–500 m į kaimo gilumą nuo Tomo namų esantis Žilvino Butkevičiaus kluonas. Šįkart jau buvo, regis, beveik ir kaltininkas rastas, o tiksliau – įtartas žmogus ir tol psichologiškai spaustas aplinkinių, kol nebeištvėrė. Pasak vietos gyventojų, progai esant įsismaginę vyrai audringai santykius aiškinasi čia ir dabar. Ir tąkart rimtai susikibę kaimo vyrai Tomas ir Žilvinas pakankamai vienas kitam pasiuntė įvairiausių keiksmų ir prakeiksmų. Vienas iš įpykusio Tomo „pažadų“ Žilvinui – sudeginsiu tavo kluoną. Šie žodžiai labai staigiai materializavosi. Nes tą pačią naktį ir sudegė Ž. Butkevičiaus kluonas. Vėl padegimas. Kadangi buvo liudininkų, girdėjusių Tomo grasinimus, akimirksniu pagrindiniu įtariamuoju tapo jis pats. Tiek policijos apklausos, tiek aplinkinių priekaištai, matyt, palaužė Tomo pasitikėjimą ir žmogus savo noru pasitraukė iš šio pasaulio.

Trečias gaisras

Į amžiną kelionę išlydėjus Tomą, ant kurio ir krito padegimo šešėlis, gilūtiškius sudrebino dar vienas gaisras. Į kitą pusę vėl maždaug už 400–500 m padegtas didžiulis kluonas, priklausęs a. a. Salomėjai Vitėnienei. Šiame kluone buvo laikomas šienas, automobilis bei įvairūs ūkio padargai. Gaisras buvo kraupiai didelis. „Buvo maždaug 22.45 val. Mes su draugais sėdėjome netoliese esančiame namelyje ir žaidėme, kai užuodėme dūmus ir pastebėjome liepsnas“, – pasakoja senelės tvarto užsidegimą pamatęs anūkas. Čia pat gyvenantys gilūtiškiai taip pat dar nemiegojo, įvairius namų ruošos darbus dirbo ir net neįtarė, koks pavojus jiems grėsė. Liepsnų liežuviai buvo beprotiško dydžio, degantis šiferis lakstė į visas puses, skrido po 30–50 m ir dar toliau. O juk apink šį pastatą viena prie kitos trys pirkios. Siaubo ištikti gyventojai stovėjo net nesuvokdami, ką daryti.

Tą naktį kartu su gilūtiškiais nemiegojo ir prie gaisravietės budėję ugniagesiai. Šis gaisras vėl sudrumstė visų mintis. Tomo nebėra, bet gaisrai tai tęsiasi. Vadinasi – nuo pat pradžių buvo eita ne tuo keliu.

Ketvirtas gaisras

Dar po trijų savaičių, ir vėl kaip visada – šeštadienį, nurimus vėjui, jau gerokai po vidurnakčio, pirmojo gaisro metu patyrusi nuostolį ir galiausiai vyro netekusi Viktorija pastebėjo dūmus iš kaimynų Juozo ir Janinos Lukšų tvarto. „Dirbu Mielagėnų globos namuose pamaininį darbą. Mano ritmas jau visai kitoks: dieną snūstelėti, o naktį nemiegoti – man įprasta. Tą vakarą ilgai skaičiau knygą, o paskui, sugalvojusi išsivirti arbatos, žvilgtelėjau pro virtuvės langą. Iškart net nepatikėjau savo akimis, o tada mečiau viską ir išbėgau į lauką. Tuo pat metu pamačiau gan aukštą vyrą keliuku pravažiuojant dviračiu pro šalį, bet net nesumojau pažiūrėti atidžiau. Lėkiau link kaimynų žadint jų, tuo pat metu skambindama Jonui Žemaičiui, kuris turi savo techniką, kad lėktų į pagalbą. Laimei, kad tuo metu dar buvo prijungta kaimynų laistymo žarna, tad vanduo buvo čia pat. Visi sušokom ir beveik patys jau buvom užgesinę kluone padegtą šieną, kai atvažiavo ugniagesiai. Aiškus padegimas. Per atvirą langą buvo įmesta kažkas degantis, kas ir sukėlė gaisrą. Jau ketvirtas gaisras, o mūsų bendruomenė miega. Matyt, kol nepadegs paties bendruomenės pirmininko, tol nejudės šie reikalai“, – pasakoja Viktorija.

Gyventojų mintys

Paskutinėje nukentėjusioje sodyboje gyvenanti 84-erių Janina Lukšienė tiesiog šoke. „Vaikeliai mano, aš jau sena, amžių nugyvenusi Gilūtose, bet niekaip nesuprantu, kam gi aš ką blogo padariau, kad man šitokia bėda. Kai išgirdau, kad degam, galvojau, kad numirsiu, sukaustė visą kūną ir net pajudėt iš lovos negalėjau. Toks siaubas apėmė. Atėjo vieną sykį, ateis ir kitą. Kas gi jį sulaikys? Per gyvenimą tokių „stebuklų“ Gilūtose nebuvo dar“, – verkia senolė.

Gaisrų apsuptyje gyvenanti Klotilda Duniauskienė sako, kad čia nepanašu į kokį kerštą, kaip kad manyta anksčiau. „Tai turbūt bus koks nors sunkiai sergantis žmogus, bet, kita vertus, puikiai besiorientuojantis situacijoje pasalūnas. Keista ir tai, kad tai vyksta šeštadieniais ir nurimus vėjui. Mūsų kaime daug našlių, vienišų moterų ir jos tiesiog paniškai įsibauginusios“, – sako K. Duniauskienė.  

Bendruomenės pirmininkas Alvydas Raketis teigia svarstantis galimybę surinkti kaimo susirinkimą ir bandyti organizuoti budėjimus.

Sudėliojus visus taškus gaisravietėse ir nuvedus linijas, išeina apverstas Grįžulo ratų samtis arba liūtas… Jei tai buvo Liūtas, tada viskas baigta, o jei Grįžulo ratas? Ar bus ir uodega, turbūt priklausys tik nuo pačios bendruomenės aktyvumo. Pasak gyventojos Sigitos, gyvenančios trečioje sodyboje nuo pirmojo ir ketvirtojo gaisrų, tai psichinę negalią turinčio žmogaus darbas. Žmogus veikia per jaunatį arba per pilnatį. Degina sąmoningai. Buvo manoma, kad kažkas sukonfliktavo ir daro taip iš keršto. Nieko panašaus. Konfliktuojantys žmonės išsilieja čia ir dabar. Jei reikia, trinktels, iškolios ar dar ką padarys, o čia veikia rimtų psichologinių problemų turintis žmogus. Jis laukia tamsos, slepiasi, bijo pasirodyti, koks iš tikrųjų esąs. Nenustebčiau, jei tai aplinkiniams žinomas kaip ramus, taikus, draugiškas žmogus, bet, deja, keliantis didžiulį pavojų. Dalis kaimo žmonių bijo jau ne tik dieną, bet ir naktį būti namuose, žmonės bijo kalbėti, bijo sakyti nuomonę, nes nežino, kas yra kas. Liūdniausia dėl to, kad kitai daliai žmonių ir valstybinių institucijų, kurioms derėtų rimtai užsiimti darbu ir tyrimu, tai atrodo kasdienis ir bereikšmis įvykis. Ar bus laukiama dar didesnės tragedijos? Lauksim, kol ugnis nušluos kaimą, o tada konstatuosim faktą, statysim kryžius kaimo atminimui, skaitysim eiles ir neva gedėsime žuvusiųjų. Ir vis dėlto, gal reikia imtis veiklos, kol dar ne per vėlu. Juk pasaulyje bendruomenės kuriamos pirmiausia tam, kad jos būtų vieningos, rūpintųsi narių gerove, saugumu ir vieni kitais “, – svarsto gilūtiškė Sigita.

MI žiniomis, vyksta policijos tyrimas. Tyrėjai platesnę informaciją apie Gilūtų įvykius laikraščiui pažadėjo pateikti vėliau.

Autorės nuotr.