Skip to content

Meilė nebegelbsti, kai nėra net stogo virš galvos

Tūkstančius kartų turbūt esam girdėję, kad meilė daro stebuklus ir kad mylintys žmonės gali būti laimingi net ir gyvendami palapinėje, o be tikros meilės ir prabangiausi rūmai nesuteiks nei džiaugsmo, nei laimės. Tačiau ignaliniečių Jolitos ir Sergejaus Lavrijanovų šeima galvoja visai kitaip. Keturis mažamečius, iš kurių net trys turi labai rimtų sveikatos problemų, auginanti šeima diena iš dienos, jau ne vienerius metus, meldžia pagalbos ir laukia valstybinių institucijų supratingumo.

Liūdna istorija

Gerokai daugiau nei prieš dešimtmetį Jolita ir Sergejus susilaukė pirmagimės. Kaip ir kiekvienai šeimai, taip ir jiems, ši žinia suteikė sparnus ir įkvėpimą gyventi. Neilgai trukus šeima gavo socialinį būstą Aukštaičių g. 42-ajame name – 12 m2 kambarėlį šalia pastato avarinio išėjimo, pro kurį be paliovos šmirinėja įvairaus plauko taurelės nevengiantys tipeliai. Priešais – laiptinė į kitus aukštus, o šalia jos – tualetas ir dušai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tiesiog siaubinga, bet jaunai šeimai, neturėjusiai savo kampo, šis kambarėlis buvo tikras stebuklas. Šeimos laimę temdė tik mažosios sveikata, nes, kaip paaiškėjo vėliau, mergaitė yra nuolat kankinama sunkių epilepsijos priepuolių. Po dvejų metų gimė sūnus. Jis susirgo depresija ir, būdamas vos aštuonerių, jau bandė žudytis. Dar po dvejų metų vėl gimė mergaitė ir štai dabar šeima augina dar nė dvejų metukų neturintį berniuką, kuris serga sunkia bronchinės astmos forma. Visi keturi vaikai ir du suaugę žmonės oficialiai gyvena 12 m2 kambaryje.

Sakau oficialiai, nes kuriam laikui šeimai į pagalbą atskubėjo vaikų močiutė, Sergejaus mama, Galina Jegorova. Ponia Galina to paties namo antrajame aukšte turi nusipirkusi butuką, kuris vos vos didesnis už jų kambarį. Bet ji į savo butuką įleido jauną šeimą, o pati persikėlė į jų kambarėlį. Močiutės bute yra du pereinami kambariai, iš kurių vienas 6 m2, o kitas – 3,5 m2. Didžiajame miega tėvai ir mažylis, o mažajame, kuriame net nėra langų, dviaukštėje vaikiškoje lovoje susirangę 12-os ir 8-erių mergaitės, o šalia tokioje pat mažoje, darželinukams skirtoje, lovelėje miega 10-ies metų berniukas. Stalo pamokoms ruošti jie neturi. Yra tik spintelė, ant kurios stovi kompiuteris, ir nedidelė vieta sąsiuviniui. Šeimos drabužiai ir kiti daiktai sudėti kartoninėse dėžėse močiutės kambarėlyje. Virtuvė taip pat yra 3 m2, o joje dar įrengtas ir tualetas. Tai ne pačių gyventojų sumanymas. Taip suprojektuotas butas.

Turbūt skaitydami pagalvojote, jog kalbama apie kokius nors girtuoklius, kurie be proto gimdo vaikus ir nieko negalvoja. Šitie žmonės galvoja, tik galbūt kitaip, nei, tarkim, Jūs, mielas skaitytojau. Jaunoji mama Jolita pasirinko Motinos, namų šeimininkės kelią. Ji nuo pat kūdikystės iki dabar rūpinasi visais savo vaikais, gamina jiems maistą, tvarko namus, auklėja juos, mokina to, ką išmokusi pati. Jolita nei anksčiau, nei dabar negirtuokliavo. Jos namuose švaru, tvarkinga, vaikučiai taip pat švarūs, dailiai aprengti ir besišypsantys. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad štai šeimos galva – Sergejus – turėjo problemų dėl alkoholio. Kentėjo ir šeima, jie net ir išsiskyrę buvo bei dėl jo girtavimų įtraukti į rizikos šeimų sąrašą, tačiau jau daugiau nei metus Sergejus nėra vartojęs nei lašo alkoholio ir dirba medžio apdirbimo įmonėje.

Problemos esmė

Nors vaikų sveikata pati aštriausia šeimos problema, vis tik šeima ir net medikai įsitikinę, jog nemažai problemų išsispręstų, jei šeima turėtų erdvesnius namus, kuriuos galima būtų reguliariai vėdinti, o vaikai turėtų bent šiokią tokią asmeninę erdvę. Pasirodo, švaraus oro trūkumus per ilgą laiką sukelia neįtikėtinai sunkius sveikatos sutrikimus. Erdvesnis butas išspręstų ir kitą problemą. Vaikai galėtų gauti bent šiek tiek asmeninės erdvės ir turėtų lovas, atitinkančias jų amžių. Šiuo metu Lavrijanovų šeima negali nupirkti savo vaikams stalo pamokų ruošai, lentynų knygoms ir lovų, nes jų paprasčiausiai nėra kur dėti. Trys mažytės lovos, įspraustos į 3,5 m2 kambarėlį, užima visą plotą. Telieka siauras takelis praeiti į kitą kambarį. O ir tualetas virtuvėje – tiesiog nesuvokiama protu! Lavrijanovų šeima įrašyta didesnio būsto eilėje jau daug metų. Bet vis laukia ir laukia…

Pagalvok – prieš teisdamas

Turbūt daugelis dabar pasakytų, kad reikėjo pirma bustą įsigyti, o tada gimdyti vaikus. Bet esu beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad taip sakys ne tie, kurie savo jėgomis ir savo lėšomis užsidirbo saviems būstams (namams, kooperatiniams butams). Apsidairykime aplink. Kad ir mūsų gimtojoje Ignalinoje ar aplinkiniuose kaimuose. Kiek gi tokių rasime? Daugiausia 20 proc. visų gyventojų. Visi kiti kažkada „dovanų“ iš ūkių, bendrovių, organizacijų ir įstaigų gavo butus ar namus kone „už dyką“ (mokėdami simboliškai „vagnorėliais“ ar investiciniais čekiais). Kuo gi jūs geresni už tuos, kurie dabar stengiasi gauti socialinius būstus? Ir vienų, ir kitų statusas vienodas. Juk jūsų būstai tokie pat socialiniai, tik kažkada gal vadinti kiek kitaip – tarnybiniais ir pan. Tad prieš rodydami į tokius žmones pirštais – gerai pagalvokite. Žinoma, dabar laikai kiti ir reikia gyventi kitaip. Socialinių būstų eilės nusidriekusios, nes dabar sąžiningai dirbančiam eiliniam žmogui nusipirkti nuosavą būstą – tolygu nuskristi į Mėnulį. Ir vis dėlto, net ir čia aferistams spragų yra. Piktina atvejai, kada labai padoriai uždirbantys imituoja vargšus, vos ne socialiai remtinus, o patys atostogauja šiltuosiuose karštuose ir gauna socialinius būstus, kai tikrai sunkiai, bet sąžiningai į gyvenimą besikabinančios šeimos stumdomos iš kampo į kampą. Iki šiol nesuvokiamas dalykas, kodėl viena mūsų rajono socialinė darbuotoja gyvena socialiniame būste? Ar tai nėra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Juk ji gauna atlyginimą ir, kaip ir daugelis kitų rajono gyventojų, gali nuomotis būstą už tam tikrą mokestį arba imti paskolą ir pirkti savo būstą. Tarkim, Ignalinoje už idealiai įrengtą ir apstatytą 3 kambarių butą susimoki 500 Lt nuompinigių bei komunalinius mokesčius ir gyveni sau laimingai. Jei trijų per daug – imi 1 kambario butą, susimoki 200 Lt nuompinigių, komunalinius mokesčius ir jokių problemų. Tik, žinoma, nuomojamų butų reikia ieškoti su žiburiu.

Rajono savivaldybės pozicija

Lavrijanovų šeima pakartotinai kreipėsi į savivaldybę dėl didesnio socialinio būsto ir gavo atsakymą, kad „socialinis būstas nuomojamas, vadovaujantis LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti įstatymu ir LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 670 „Dėl metinių pajamų ir turto dydžių, pagal kuriuos nustatoma teisė į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, nustatymo“. Socialinis būstas išnuomojamas asmenims, turintiems teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, ir įrašytiems į tokių asmenų sąrašus. Šiuose sąrašuose įrašyti 239 asmenys ir šeimos. Socialiniai būstai nuomojami laikantis eiliškumo. Šeimų, auginančių tris ir daugiau vaikų (įvaikių), turinčių teisę į socialinį būstą, sąraše Jūs esate įrašyta 3 numeriu. Socialinis būstas bus išnuomojamas eilės tvarka“. Savivaldybės specialistė Laima Gudonienė, tvarkanti visų norinčiųjų gauti tokį būstą dokumentus ir reguliuojanti sąrašus, šiuo metu atostogauja, o ją pavaduojanti specialistė tik patvirtino jau minėto dokumento turinį.

Ir vis dėlto, tai tik teorija, bet kas gali paneigti, jog neturinti pagrindo susimąstyti. Minėtoje daugiavaikių šeimų, pageidaujančių gauti socialinį būstą, eilėje pirmos dvi šeimos yra romų (čigonų), auginančių po 6 vaikus. Jos yra tokios pat visateisės, kaip ir bet kuri kita rajono teritorijoje registruota šeima, tačiau pašnibždomis kalbama, kad rajono savivaldybė turi problemų su jų apgyvendinimu, mat namų, kuriuose galbūt galima būtų įkurdinti šias šeimas gyventojai kategoriškai tam priešinasi. Ar tai gali būti tiesa?

Net jei ir taip, tai nėra priežastis, kad visos kitos tame sąraše, kaip, beje, ir kituose, esančios šeimos kentėtų. Kaip kad kenčia Lavrijanovų šeima…

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje