Kiekvienas turime savo gyvenimo filosofiją ir per ją vertiname vienokius ar kitokius įvykius, dalinamės mintimis, nuomonėmis. Kaniūkuose gyvenantis Petras Dručkus – tikrai netradicinio mąstymo žmogus. Šįkart reiktų pabrėžti būtent MĄSTYMO, nes kalbant su žmogumi akivaizdu, jog jis mąsto, o ne šiaip aklai priima arba nepriima vienokią ar kitokią informaciją. Tik štai rūpestis tas, kad mūsų visuomenėje per daug mąstančių ir nelabai reikia, nes reikia paklūstančių ir vykdančių. Priešingu atveju – problemos. Kad ir dėl dingusios ožkos.

Šalia Kaniūkų miestelio kapinių gyvenantis ponas Petras pasikvietė mus lyg ir į pagalbą, kad padėtume susikalbėti su kaimynais, bet neneigė, jog išties problema kur kas gilesnė ir globalesnė, nei dviejų kaimynų nesutarimas.

Didysis dienos rūpestis – dingusi ožka. Dėl šio įvykio buvo iškviesti policijos pareigūnai. Pradėtas tyrimas. Atvykome ir mes. Ožka atsirado, tyrimas nutrauktas, tačiau istorijos pabaigos kaip ir nematyti. Pasak policijos pareigūnės Faustos Kamarauskienės, kai buvo gautas pranešimas dėl dingusio gyvūno, tada ir buvo pradėtas tyrimas, o gyvūnui atsiradus, kad ir negyvam – nusikaltimo jokio kaip ir nėra, nes gyvūnas pats, besiganydamas nepririštas, įkrito į atvirą nuotekų šulinį ir nuskendo. Pats ožkos savininkas iškėlęs visai kitokią versiją ir šioje situacijoje įžvelgia kaimyno piktadarystę, o ne nelaimingą nutikimą.

„Jau beveik du dešimtmečius šiuose apleistuose ir niekieno neprižiūrimuose griuvėsiuose (statant atominę buvę rusų kariniai daliniai) ganau savo gyvulius. Anksčiau turėjau vienokius gyvulius, dabar turiu ožį ir dvi ožkas. Kitoje šitų griuvėsių pusėje gyvena kaimynai Ramanauskai. Jie taip pat gano savo gyvulius čia. Kažkaip vis daugiau ar mažiau pasidaliname teritorijomis, bet neapseiname ir be piktavališkų veiksmų. Kelis kartus mano gyvuliams buvo nupjautos virvės, kad jie kur nors pasimestų, kelis karus buvo pjudyti šunimi, bet, kaip sako, už rankos nepagautas – ne vagis. Neseniai ir vėl buvome susikibę su kaimynu. Paskui, man vedantis ožkas namo, melždami savo karvutę kaimynai keistai atsisukę nulydėjo akimis, o jau kitą dieną pasigedau ožkos. Mano ožys pririštas, o ožkos palaidos tupinėja šalia jo. Iš pradžių maniau, kad kas pavogė, bet po paros radau gyvulį įkrutusį į nuotekų šulinį. Gyvulius ganiau daug metų, bet šulinio dangtis dingęs visai neseniai ir jame įkišta žaliavo maždaug 5 m ilgio nulaužto medelio viršūnė. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog kažkas paliko įspėjamąjį ženklą, kad atviras šulinys, bet aš įsitikinęs, jog tai padaryta tyčia, žinant, kad šalia besiganančios ožkos bėgs skabyti šakelių ir, žinoma, įkris. Suprantu, nemėgsta manęs, bet tai kuo čia kaltas gyvulys, kad jau jam tokia mirtis jam skirta? Normalus žmogus, tai žinodamas, galėjo įbesti bet kokį sausuolį ar tiesiog pridengti šulinį, nes štai kiek aplinkui voliojasi senų medžių – visą slėptuvę padarytum, o štai čia dar ir lentų yra (už poros metrų plytinis neaiškios paskirties pastatas, kuriame gausu įvairiausių atliekų – autor. past.), bet ne, eita net keliolika metrų, nusukta du medžiai ir atvilkta čia. Vienas medis čia, šitame šulinyje, o kitas kur? Matyt, dar vieni spąstai kažkur padaryti. Nėra logikos jokios. Galiausiai, jei jau žiūrėt kaimyniškai, o ne sąmoningai planuojant pakenkti, galima buvo man pasakyti, kad štai – žiūrėk, atviras šulinys, saugok gyvulius…“, – piktinosi P. Dručkus.

Ir taip, ir ne. Galima ir taip galvoti, ir anaip. Čia greičiausiai liks kažkieno sąžinės reikalas. Tik štai abiems kaimynams norėtųsi pasakyti, kad savo gyvulius vis dėlto reikia pirmiausia prisirišti, o antra – oficialiai susitvarkyti žemės nuomos dokumentus ir nebereiks stumdytis ir pyktis dėl kiekvieno žalesnio žolės kupstelio. Žinoma, čia taip pat galima ginčytis, nes už žemės nuomą žmonėms reiktų mokėti pinigus, o jie dar ir gerą darbą padaro – nugano Kaniūkų apylinkių griuvėsių žolynus – dalį seniūnijos darbų nudirba.

Nuomonė, verta dėmesio

„Jūs galite pykti kiek tik norite, bet paskysiu tiesiai šviesiai – pasimaišė protas žmonėms. Žinote, kodėl mes neturime ateities, todėl, kad mes jos nekuriame, nes tesirūpiname mirusiais. Kažkada lietuviai supildavo kauburėlį mirusiam ir medelį pasodindavo, o dabar, „nusibeždžioniavę“ iš žydų, baigia iš proto išeit beskusdami kapų žemę, besodindami gėlynus ir vieni su kitais berungtyniaudami dėl prabangos kapinėse. Pažiūrėkite kas darosi su seniūnais. Nieko nedirba seniūnijų pasiųsti darbuotojai, tik kas savaitę skuta kapus. Gal derėtų užsiimti kūryba? Sukurti ką nors gražaus, vertingo, išmokyti žmones kokių nors reikalingų amatų, o ne tupinėti kapuose. Ką mes paliksime ateičiai, jei nieko nekuriame, o nuo ryto iki vakaro sėdime kapinėse. Pabandykite pažiūrėti į save iš šalies? Žmonės mirdavo visais laikais, visi visus mirusius prisimindavo, sugebėdavo pagerbti ir pagedėti, bet nedarydavo iš to nei verslo, nei pramogos. O čia gėlių pardavėjai ir paminklų statytojai kraunasi sau pinigėlį, o vyresnio amžiaus žmonės – pramogauja, laksto į kapines ir rungtyniauja tarpusavy, kieno gražiau sutvarkyta ir pan. Akivaizdu, kad žmonės neturi nei darbo, nei prasmingos veiklos“, – svarsto P. Dručkus.
Kai kurių rajono seniūnų teigimu, 60–70 proc. visų seniūnijos žmonių gerovei skirtų lėšų ir išteklių „suvalgo“ kapinių priežiūra. O kai kurių žmonių užgaidoms dėl kapinių priežiūros nėra ribų, nes jie vis skambina ir skambina, vis ko nors reikalauja, o seniūnai, viską metę, lekia pildyti tų užgaidų. O žinote, kas juokingiausia? O gi tai, kad mes patys aiškiai išsiduodame esą melagiai, kuriems nei motais mūsų palaidoti artimieji, nes esam mados vergai… Kaip? Kone ant kiekvieno paminklo didžiausiomis raidėmis užrašyta: „Ilsėkis ramybėje“, o melsdamiesi vis kartojame: „Amžiną atilsį, duok mirusiems, Viešpatie, ir Amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje. Amen“.

Jie jau meldžiame žmogui RAMYBĖS, tai gal ir patys suteikime jam RAMYBĘ (ši nuomonė dėl kapinių nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone).

Autorės nuotr.