Gyvename nuostabiame Lietuvos kampelyje, vis dar apsuptame miškų (bent jau toks įspūdis dar yra) ir ežerų, kuriuose teoriškai veisiasi žuvys. Svarbiausia – pasiskelbėme kone kurortu ir laukiame turistų išskėstomis rankomis. Kas laukia, o kam ir pagalvot apie tai baisu. Per vieną savaitę sulaukėme dviejų, nors skirtingas problemas palietusių skambučių, tačiau jungiančių kurortinės Ignalinos temą.

Pirmoji tema – „Nesvetingi“ Ginučiai

Su draugais iš užsienio, mėgstančiais keliauti po gražias šalis, apsilankėme Ginučiuose. Tiek prišnekėjus jiems apie nuostabias mūsų krašto vietas, mėgiamas turistų, neturėjau kur dėti akių iš gėdos, kai nuvykome prie Ginučių malūno. Nei tualetų, nei persirengimo kabinų prie maudyklos, o žmonių – gausybė. Suprantu vietinius, suprantu ir viešinčius malūne, bet ką daryti atvykusiems. Persirenginėti čia pat, stebint dešimtims svetimų akių, turbūt ne kiekvienas drįstų, o ir galiausiai, ar tai padoru? Kita vertus, tualetai. Išlipa būrys atplaukusių turistų ir pasileidžia į krūmus šalia. Nežinau, kaip vietos gyventojai pasikenčia, o ir kaip jiems patiems ten jaustis, kai prieš pusvalandį tokiais pat tikslais kitas būrys krūmuose tupinėjo. Siaubas. Nežinojau, nei kaip žmonėms paaiškinti, nei ką pasiūlyti“, – guodėsi pašnekovė.

Šeštadienio rytą apsilankėme ir mes Ginučiuose. Deja, be aplink išmėtytų šiukšlių, svajingai malūno terasoje skaitančios poilsiautojos, šniokščiančio malūno vandens ir kantriai, tyliai dirbančio Šarūno (ruošiančio valtis turistams) tąkart nieko naujo nepamatėme. Beveik nieko. Akį patraukė aptverti ir užrakinti tualetai bei atliekų konteineris su apklijuotais užrašais, skelbiančiais, kad juo naudotis gali „TIK KAVINĖS LANKYTOJAI“. Kas atsitiko vienai mėgiamiausių ir lankomiausių tiek turistų, tiek vietos gyventojų vietai? Kas apskritai ten vyksta?

P. S. Ši problema Ginučiuose buvo užprogramuota dar pernai, nutraukus sutartį su verslininku Valdu Gaideliu, kuris kelerius metus prekiavo prie malūno ir tvarkė aplinką, rinko šiukšles, eksploatavo tualetus. Tuomet sakėm – bus betvarkė… Ir ar ne taip atsitiko?

Antroji tema – Nepadoriai įžūlūs vandens turistai

Kitas skambutis – iš Vaidziuškių kaimo, esančio šalia Baluošo, kuris Kragžlės upeliu susisiekia su Baluošykščiu. Vaidziuškių kaimas apsuptas turistų pamėgtu vandens keliu, deja. Deja todėl, kad žmonės pervargo nuo įžūliai, nemandagiai ir labai pagarbiai vietos gyventojų atžvilgiu besielgiančių turistų. „Kur tai matyta? Nebeįmanoma jau gyventi. Darbo dienomis kiek atsikvepiame, o savaitgaliais – kaip kokiame koviniame trileryje su siaubo ir sekso elementais. Ant visų lieptelių ir kiekvienoje patogesnėje vietoje, kur galima priplaukti, sustoja turistai. Išlipę rėkia, kaukia, mušasi, stumdosi, daužo kažką, šlapinasi, tuštinasi, mėto šiukšles, trypia, laužo, gulinėja, eina į mūsų kluonus, pirteles, lauko tualetus, atsiranda ir tokių, kurie nuogi sugula ant asfalto, kur mašinos važiuoja. O čia tokie posūkiai. Lekiančios mašinos kaip muses sutraiškytų. Beje, motociklininkai ir mašinų vairuotojai taip pat nei kelio ženklų apribojimų, nei sveiko proto ribų žiūri. Čia net žodžių neužtenka apsakyti, kas darosi. Mes sėdime namuose, žiūrime pro langus ir meldžiame, kad tik nesugalvotų į pirkias luptis poilsiautojai ir turistai. Jei jau paleidžia juos į ežerus, tai bent kokius apribojimus paskelbtų, instrukcijas, kaip elgtis gamtoje pateiktų, rašytinius pasižadėjimus paimtų, pagąsdintų kuom nors. Galiausiai tualetus kokius ir aikšteles jiems susitvarkyt pastatytų. Gi dabar šitokie vandens keliai, o poilsio vietos kur? Kur tualetai? Mes, vietos gyventojai, turistams esame niekas. Jie susimoka kelis litus už valtis ar baidares, dar ten gal kokį mokestį už gamtą ir įsivaizduoja, kad gali mus visus apderkt nuo galvos iki kojų. Kita vertus, jie yra teisūs. Mes juk nieko negalime pasakyti. Nes esame vergai ir kaliniai savo pačių namuose.

Spaudžiam greičio pedalą ir į ANP… Apie tai – kituose numeriuose.

Autorės nuotr.