Viena kažkurio rajono seniūnė ėmė ir pasakė tai, ką daug kas Lietuvoje galvoja ir nedrįsta pasakyti. Arba mano, kad šnekėk nešnekėjęs, vis vien niekas nepasikeis.

Taigi, ta seniūnė ėmė ir pasakė, kad pasileidėles reikėtų sterilizuoti. Ką mes dabar turime? Apsidairykime aplinkui ir pamatysime: kiekviename didesniame kaime (net mažesniuose jų pasitaiko), jau nekalbant apie pačią Ignaliną, turime linksmo būdo netekėjusių moteriškaičių, kurios reguliariai gimdo vaikučius ir gauna pašalpas.

Po to tų vaikučių gyvenimas susiklosto įvairiai. Vieni gana greitai iškeliauja į vaikų namus, ar kaip ten jie šiuolaikiškiau vadinasi. Kiti lieka šeimoje – gražus pasakymas, nors tos šeimos ten tikrai nebūna, – ir pašalpų pavidalu padeda mamytei tęsti įprastą gyvenimą. Mergytės paprastai nueina mamos pėdomis…

Štai kur apsigimusios auklėtojos – nereikia joms jokiose „pedagoškėse“ mokytis, patirtį perduoda ir praktiką suorganizuoja…

Na, o sūnelių kelias dažniausiai veda į Pravieniškes arba Alytų. Kaip viename sename filme sakoma: pavogė, išgėrė, sėdo. Išėjo, pavogė, išgėrė, sėdo.

Visa tai visiems seniai žinoma, ir visiems, ypač valdžiai, yra įprasta ir – normalu? Šiaip ar taip, visi turi darbo: socialiniai darbuotojai, policija, pataisos namų prižiūrėtojai… Jeigu staiga iškristų tokia „visuomenės ląstelė“ – kas būtų?

Viena per televiziją šnekėjusi ginekologė pareiškė, kad tokios padėties keisti nereikėtų, ir ne todėl, kad kokios nors teisės čia būtų pažeidžiamos, juk kalbama apie savanoriškus veiksmus, o todėl, kad tos krūvą vaikų prigimdančios moterys gausina Lietuvos gyventojų skaičių. Priešingu atveju, girdi, mes išmirsime.

Ir tarp šnekėjusių neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų paklausęs: o kam Lietuvai tokie gyventojai?

Užtat buvusi vaikų teisių kontrolierė, dabar sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pradėjo giliai samprotauti apie ateitį: kas bus, jeigu po metų sterilizuota pasileidėlė staiga nuspręs pasukti į doros kelią ir pasigimdyti vaikelį? Taigi ji, vargšė, šito nebegalės padaryti, ir kas tada bus kaltas?

Na, dėl kaltės – nesuprantu, kodėl čia apie ją buvo prakalbėta, o dėl pasileidėlių atsivertimo – šią temą labai mėgo XIX amžiaus rusų rašytojai. Paskui ji, ta tema, kažkaip savaime pasimirė, gal todėl, kad gyvenime pasitaisiusių taip ir neatsirado.

Bet šnekos apie tokių „socialiai remtinų“ mamyčių sterilizavimą neabejotinai taip ir liks kalbomis. O kodėl kažkas turėtų keistis? Viena, norint, kad kažkas keistųsi, reikia pastangų. O ko reikia, kad Lietuvos valdininkai pajudintų bent jau apatinę dalį? Kai kas sako – pinigų, bet čia niekas nemokės, vadinasi, niekas nejudės.

Antra, tokia padėtis, kokia yra dabar, pernelyg daug kam patogi. Ir psichologai darbo turi, ir visokie vaikų teisių gynėjai, ir tą negerą reiškinį tyrinėjantys esą mokslininkai. Visam tam reikia kuo daugiau biudžeto ir ES lėšų, kasmet vis daugiau. Tad kas kirs šaką, ant kurios sėdi – kas norės netekti darbo ir pinigų.

Ir trečia, pati svarbiausia priežastis: tai nereikalinga tokioms mamytėms. Jos todėl ir gimdo – neretai išsigimėlius, kad joms pašalpų reikia. O apie prievartą čia nė šnekėti nereikia, žmogaus teisių gynėjų pakankamai turime.

Nors, kai pagalvoji, kokie čia žmonės, kokios čia teisės… Nieko, užtat Lietuvoje, kol mamytės šitaip jos labui darbuojasi, gyventojų nesumažės. Tik kas visiems tokiems pašalpas uždirbs?