Tą rytą Vaišniūnų tylą sudraskė čaižus medžiotojų ragas, sukvietęs į didelę ir gausią, jau tradicinę rajono medžiotojų šventę. Vaizdingoje Švoginos upelio kilpoje išsirikiavo Mielagėnų, „Miškininko“, Dysnos, Birvėtos, Didžiagirio, Girelės, Žagarinės, Padysnio, „Girelės“ ir „Lūšies“ medžiotojų būreliai. Iš viso – dešimt komandų. Renginyje, kaip įprasta, buvo numatyta plati programa. Medžiotojai dalyvavo šaudymo į lėkštutes varžybose, raumenis miklino rungtyse, pavadintose „Kas toliau“ ir „Kas giliau“, medžiotojai sprendė medžioklės saugos testo egzaminų klausimus, žvejai sliekus maudė Dringio bangose. Tad emocijų ir geros nuotaikos netrūko.

Medžioklė pirmykštės bendruomenės laikais buvo būdas apsirūpinti maistu, o dabar tai daugiau pramoga ir kartu laukinių žvėrių populiacijos reguliavimas, meilės gamtai proveržiai. Užpuolus nuožmiam afrikiniam kiaulių marui – dar ir kovos su juo priemonė. Visais laikais medžiotojų bendruomenės su savo senomis tradicijomis buvo gerbiamos. Šiais laikais ta pagarba išliko, tačiau kartais tarp medžiotojų ir gyventojų tiška kivirčų kibirkštėlės, medžiokliai kaltinami žvėrių žudymu. Tačiau tai tik išimtys iš taisyklių.

Į savo šventę susirinkusius rajono medžiotojus ir žvejus pasveikino juos jungiančios draugijos rajono skyriaus pirmininkas, Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas. Šventės svečias, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Egidijus Bukelikis visus savo palinkėjimus užrašė ant margo lapo su elnio galva, kuriame parašė: „Sveikinu Ignalinos medžiotojų ir žvejų šventės dalyvius, organizatorius ir svečius, visus Ignalinos krašto medžiotojus ir žvejus. Dėkoju už Jūsų ilgametį nuoširdų darbą Draugijos labui, už prasmingą veiklą, paskirtą gamtosaugai, medžioklės ir žūklės kultūros puoselėjimui, jaunųjų gamtos bičiulių ugdymui, Draugijos gretų stiprinimui.

Gausų būrį medžiotojų ir žvejų bei jiems prijaučiančiųjų sukviečia nuotaikingos Jūsų šventės, kurios byloja, kad ignaliniečiai gerbia medžioklės ir žūklės tradicijas bei papročius. Linkiu Ignalinos medžiotojų ir žvejų bendruomenei visokeriopos sėkmės, puikių medžioklės trofėjų, įspūdingų žvejybos laimikių, nepamirštamų akimirkų gamtoje, o savo kasdiene veikla saugoti ir puoselėti šio nuostabaus grožio Lietuvos kampelio gamtos turtus, rūpintis miškais ir vandenimis, kad jie būtų švarūs ir pilni gyvybės, teiktų malonų poilsį medžiotojams, žvejams, visuomenei, kad jais galėtų džiaugtis ateinančios kartos“. E. Bukelikis dar paprašė atspėti, kaip vadinasi jo rankose buvusi žvėrių viliojimo švilpynė ir visiems palinkėjo tradicinio medžiotojų šūkio – nei plauko, nei tauko!
Susirinkusius pasveikino rajono vicemeras Gintautas Kindurys ir įteikė savivaldybės dovanų. „Graži Jūsų šventė. Graži tuo, kad ji tradicinė ir vieša, atvira visuomenei, kad susirenka bendraminčių būrys įdomiai praleisti laiką. Žveju tapti lengva. Nusipirkai bilietą ir žvejoji, o medžiotojui reikia daug žinių, išlaikyti egzaminus. Medžioklė ne tik laisvalaikis, bet ir bendravimas su gamta, ir ligų mažinimo priemonė, prevencija gyvūnų daromai žalai, žvėrių apskaita. Linkiu, kad visada surastumėte kalbą su gyventojais, su žemės naudotojais, su institucijomis. Linkiu ir toliau laikytis tradicijų“. Kalbą vicemeras užbaigė smagiu anekdotu apie medžiotojus.

Pristatant Antaną Truskauską, jo pareigų išvardijimas buvo ilgesnis, nei jo sveikinimas. Medžioklės asas, medžiojęs visuose pasaulio žemynuose, linkėjo medžiotojams tinkamai auklėti ir mokyti jaunimą, kad jis mylėtų ne tik šautuvą, bet ir gamtą. A. Truskauskas yra sukaupęs milijonų vertą medžioklės trofėjų kolekciją iš viso pasaulio, norėjo mūsų rajone įsteigti nacionalinį jų muziejų, tačiau nerado bendros kalbos su rajono vadovais, negavo muziejui patalpų. Jas kaip mat surado Molėtų valdžia ir dabar tas muziejus įkurtas Mindūnuose. Belieka tik apgailestauti, iš rankų paleidus unikalų turistinį objektą.

Po oficialių kalbų, pernykščiai šventės nugalėtojai – Mielagėnų būrelio vyrai – pakėlė šventės vėliavą, pamiškėm ir paežerėm nuvilnijo medžioklės rago garsas ir visi išsiskirstė į varžybų vietas. Karščiausia (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) buvo šaudykloje, buvusiame Azos sąvartyne. Dabar ten žalios, žydinčios kalvos. Šaudyta į oranžines anglines lėkšteles, kurias į padangę mėtė distanciniu pulteliu valdomas automatas. Ši įranga naudota pirmąkart, ją parūpino tūlas Edvardas Olbakas. Pirmąkart pirmosios šventėje prie ugnies linijos stojo moterys. Jų nebuvo daug, tik trys: Ieva, Evelina ir Indrė, tačiau varžytasi azartiškai. Nugalėjo Indrė Leškevičienė, tačiau vėliau, įteikiant apdovanojimus, vis tik pirmoji vieta pripažinta Evelinai Vencytei, nes paaiškėjo, kad Indrė dar neturi medžiotojos bilieto, jį savotiškai dalijosi su vyru Andriumi. Indrei buvo įteiktas tik paskatinamasis prizas.

Tarp vyrų vyko tikra kova. Kiekvieną taiklų šaulio šūvį lydėjo džiaugsmingi savojo būrelio vyrų pritarimo šūksniai, kiekvieną nepataikytą šūvį – ne mažiau triukšmingi priešininkų šauksmai. Girdi, savas, taip ir toliau šaudyk. Tiek komandinėje, tiek asmeninėje įskaitoje prireikė papildomų šūvių, kad išaiškintų nugalėtojus ir prizininkus. Šaudoma serijomis po penkis šūvius. Pradžioje tik dviems – Mindaugui Spėčiui iš Didžiagirio būrelio ir Juliui Reksniui iš Dysnos būrelio – pavyko numušti visas penkias lėkšteles. Galutinė šaulių rikiuotė asmeninėje įskaitoje tokia: pirmas – M. Spėčius, antras – Vykintas Brukštus (Birvėtos būrelis), trečias – J. Reksnys. Komandinėje įskaitoje taikliausiai tądien šaudė Dysnos būrelio medžiotojai, antri liko Didžiagirio, treti – Padysnio būrelio medžiotojai.

Kai šauliai sugrįžo į šventės vietą, nuo Dringio buvo sugrįžę ir žvejai. Laimikiai nebuvo labai gausūs. Sėkmingiausiai žvejojo Didžiagirio būrelio garbę gynę žvejai, sugavę kiek daugiau nei du kilogramus žuvies, antrą vietą „pagavo“ „Miškininko“ būrelio, trečiąją – Dysnos būrelio žvejai.

Rungtyje „Kas toliau“ reikėjo į tolį mesti kaladę. Visi susirinko į tradicinę pievelę, kurioje ankstesnėse šventėse buvo traukiama virvė, pjaunamas rąstas, vyko kitos jėgos varžybos. Tačiau susirinkusius rungtyniauti pievelėje pasitiko jauna porelė, tą pievelę paveldėjusi iš senelės. Elgėsi gana įžūliai, avansu visus kaltino, kad čia prišiukšlins, nuorūka padegs pievą, keikėsi ir neleido rengti varžybų. Derybas su porele vedė pats draugijos pirmininkas ir šventės vyr. teisėjas A. Aškelėnas, tačiau pievelės žemvaldžiai nenusileido. Tad kaladę teko mėtyti kitoje vietoje. Toliausiai ją šįkart mėtė Girelės būrelio vyrai, antri liko „Lūšies“ medžiotojai, treti – Mielagėnų kaladės metikai.

Pirmąkart vykusiose varžytuvėse „Kas giliau“ reikėjo į kaladę kirvio penties smūgiais kalti didokas vinis. Vienas smūgis ir teisėjas su liniuote matuoja, kiek giliai į kaladę įsmigo vinis. Kas giliau sukalė, tie ir laimėjo. Geriausiai sekėsi atitinkamai „Girelės“, Birvėtos ir Padysnio būrelių vinių kalėjams.

Atsakant į testo klausimus nebuvo nei šūksnių, nei replikų, nei kitų emocijų. Tyliausia rungtis. Atsakei – išėjai. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad geriausiai medžioklės teoriją ir saugą išmano „Lūšies“ medžiotojai, nuo jų nedaug atsiliko ir Didžiagirio bei Mielagėnų būrelių medžiokliai.

Kai visų rungčių ir varžybų rezultatai buvo sudėlioti į turnyrinės lentelės lentynėles, paaiškėjo, kad 2014 m. medžiotojų medžiotojais tapo Didžiagirio būrelio medžiotojai ir žvejai, kuriems atiteko pereinamasis prizas ir dar šūsnis padėkos raštų ir rėmėjų dovanų. Antrąją vietą šiųmetėje šventėje užėmė Dysnos, trečiąją – „Lūšies“ būreliai. Apdovanojimų ceremonija vyko gyvai ir triukšmingai, kiekvienas apdovanojimas palydėtas plojimais, palaikymo šūksniais.

Kai visos dovanos buvo išdalintos, visa jėga suūžė medžiotojų būrelių padengti stalai. Ko tik ten nebuvo. Mielagėnų būrelio siela ir vyr. virėjas Romas Akinskas visus vaišino tradiciniu žemaitišku kastiniu, šaltibarščiais su bulvėmis (jų atvežė du bidonus), vėžiais ir gausybe žvėrienos patiekalų. Jų netrūko ant visų stalų. Atsižvelgiant į dienos aktualijas, visus tarsi jungė vienas akcentėlis – visi, kaip susitarę, siūlydami ragauti šernienos, sakė, jog tai iš paskutinio rajono šerno pagaminta.

Grojant Rimšės muzikantams, vykstant šokiams, šventė ūžė, kunkuliavo dar ilgai, kol vėl sugaudęs ragas paskelbė jos pabaigą. Šį spalvingą, turtingą ir naudingą renginį kas pinigėliais, kas dovanomis parėmė būrys rėmėjų. Tai Ignalinos miškų urėdija, AB „Imeda“, Visagino medžiotojų ir žvejų parduotuvė „Banga“, UAB „Pjūklininkas“, UAB „Birvėtos tvenkiniai“, Didžiagirio medžiotojų būrelis (pirmąkart šventę rėmė būrelis). Šventės medalį už informacinę paramą pelnė ir „Mūsų Ignalina“.

Autoriaus nuotr.