Atostogos – puikus metas! Tik štai dirbant žurnalistinį darbą atostogos – nesuvokiamas dalykas, arba – atostogos diena iš dienos. Čia nelygu kaip pažiūrėsi į tą reikalą, nes žurnalistai neturi normuoto ir riboto darbo laiko – jie dirba visur ir visada… Savo „atostogų“ Kazitiškio žemėse įspūdžiais pasidalinsiu ir su Jumis, nes jie tikrai verti šio to…

Penktadienis. Danguje besišypsanti saulė žadėjo puikią dieną. Mūsų šeimoje sujudimas – mažo žmogučio krikštynos Švedriškės bažnytėlėje. Savaime suprantama, kad toks sujudimas išjudina visus ir žinios skrieja per parapiją neaplenkdamos nei vienos pirkelės. Džiaugsmas perduodamas ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir iš širdies į širdį…

Tepraėjus kelioms valandoms, per kelias sekundes dangus aptemo. Pakilo siaubingas vėjas, užtemo, pradėjo trankytis perkūnijos, iš dangaus pabiro ledai su lietumi. Sūkuriais lėkdama vėtra laužė ir rovė pakelėje sutiktus medžius ir taip siūbavo automobilius, jog atrodė, kad akimirka kita, ir pakels juos į orą. Temperatūra akimirksniu krito iki 16,5 laipsnių…

Po valandos, nurimus vėtrai, Ažvinčių kaimo tolumoje, žvelgiant link Miškiniškės, išryškėjo juodų dūmų debesis – degė namas, kuris neįtikėtinai greitai supleškėjo iki pamatų. Namo šeimininkė buvo išėjusi į svečius tik su telefonu rankose, o grįžusi terado liepsnose paskendusį būstą. Darbavosi 4 ugniagesių komandos, bet, deja…

Dar maždaug po pusvalandžio jau ratus suko girininkas Stanislovas Kasperavičius su darbuotojais, bandydamas „išvalyti“ užgriuvusius medžius nuo kelių. Beveik tą pačią akimirką į Švedriškės pusę pravažiavo ilga laidotuvių procesija.

Ir visa tai per kelias valandas, visa tai vienoje nedidelėje, kelių dešimčių žmonių bendruomenėje. Nereikia sklaidytis po pasaulį, žiūrint TV ar naršant internete – visas pasaulis telpa keliose trapiose vienos parapijos valandose.

Autorės nuotr.