Po Rusijos paskelbtos žemės ūkio produktų blokados, kai Rusija pati save užsiblokavo, uždrausdama įvežti tai, ko jai trūksta, Lietuvoje prasidėjo šioks toks sukrutimas.

Beje, turbūt nederėtų sakyti, kad štai Rusija, tokia didelė valstybė, nesugeba apsirūpinti maistu. Tai būtų ne visai teisinga. Nors Rusija tikrai didelė valstybė, tačiau auginti viską jai paprasčiausiai neapsimoka, nes yra šalių, kurios tai gali padaryti lengviau ir pigiau – visų pirma dėl tam palankesnių klimato sąlygų. Šiais laikais pasaulyje šalys specializuojasi ir užsiima tuo, kas joms labiausiai apsimoka. Na, išskyrus nebent Šiaurės Korėją.

Dabar Rusija žada, kad bus geriau jos žemdirbiams, ir ji pati užsiaugins sau daržovių ir vaisių . Kažin, kaip tai pavyks dar šiemet padaryti, bet tai Rusijos valdžios rūpestis.

O Lietuvoje juda tie, kurie savo produkcijos nebegali parduoti Rusijoje. Kai kas kalba apie bankrotą, nors mūsų valdžia mano, kad nieko baisaus neatsitiko. Bet verkiančių balsai garsūs, visų tų, kurie sako, kad Europa tegul eina sau, o jiems biznis dega.

Čia aš, prisipažinsiu, kai ko nesuprantu. Štai girdžiu per radiją ir televiziją, kad nebus kur dėti pieno ir mėsos produktų, todėl gamintojai ir perdirbėjai patirs didelių nuostolių. Bet visai neseniai ne kartą esu girdėjusi, kad Lietuva, sakysim, mėsos neužsiaugina tiek, kiek jai reikia, todėl priversta importuoti pigesnę kiaulieną iš Lenkijos, o tai žlugdo mūsų žemdirbius… Tai vis dėlto užtenka mums to, ką užsiauginame, ar neužtenka?

Visko gali būti, kad tai, kas užauginama pas mus, iki šiol buvo stengiamasi parduoti Rusijoje, kur kainos didesnės (!), nors apie tai kalbėti niekas nenorėjo, visi garsiai šaukė: pirk prekę lietuvišką! Nes atvežtinė yra prastesnė. Tai ar ne nusikaltimas prieš savus yra savo produkciją išvežti, o savo žmones šerti prastesne?

Tiek to, dar marksizmo pradininkai teigė, kad verslas dėl didesnio pelno pasiruošęs viskam. Marksizmas sunkiai serga, o verslininkai ir toliau visai neblogai jaučiasi. Kai ir visa Lietuva. Nors čia viena televizija nuolat kala mums į galvą, kad vos ne pusė Lietuvos skursta, bet kartu išgirstame, kad pirmokėlis be išmanaus telefono jau tampa pajuokos objektu. Jeigu dauguma sugeba tokiam pypliui žaisliuką už 1000 litų nupirkti – ar skurstame?

O kas šią vasarą savaitgaliais Palangoje dėjosi? Viešbučiai iš anksto užsakyti, savaitgaliui gali tik apartamentuose už tūkstantuką apsigyventi. Klaipėdoje per Jūros šventę buvo laukiama milijono svečių. Deja, susirinko tik pusė milijono. Kaip sakoma, negaila, bet kur telpa? Kitaip tariant, iš kur vargšė tauta pinigų turi? Iki Klaipėdos ar Palangos reikia nuvažiuoti, reikia apsigyventi, turbūt mažai tokių, kurie kopose naktis praleidžia. Štai ir skaičiuokime: kelionė iki Palangos ir atgal, keturiese važiuojant, kiekvienam 50 litukų, dar nakvynė bent tiek pat, dar visokios pramogos, maistas…

O televizija ragina mus padėti Zambijos vaikams. Rodos, gamtinės sąlygos ten geresnės, negu Lietuvoje, galėtų išsimaitinti, bet va, vaikų ten tiek daug, kad tėvai nebeišmaitina, ir tie tėvai – gimdyti pradeda nuo 12–13 metų. Jeigu galime padėti kitiems, vadinasi, yra gyvenančių blogiau už mus. Kaip čia tai pripažinti – juk nebegalėsime verkti, kad esame vargšai.

O dėl Palangos – sako, ten jūroje šiemet pirmą kartą pastebėtas toks masinis reiškinys: šalia besimaudančių poilsiautojų plūduriuoja žmogaus išmatos. Mat žmonėms sunku iki tualeto nueiti, todėl jie nusilengvina tiesiog jūroje.

Ką šitie prie Lietuvos gintarinės pakrantės plūduriuojantys š…. turėtų simbolizuoti: mūsų vargingą gyvenimą, kai atvažiavus į pajūrį nebelieka pinigų už tualetą susimokėti? Ar paprasčiausiai norą viską apš….ti?