Po to, kai į Aukštaitijos nacionalinį parką ir Labanoro girią patekti tapo įmanoma tik sumokėjus 3,5 lito, žmonės buvo nepatenkinti. Juk įstatymai numato, kad miškai yra valstybės ir visi nevaržomai juose gali būti. Tačiau parkas savaime tvarkingas ir gražus nebus, sako direkcijos Informacijos ir paveldo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis.

Nors realių darbų už surinktas lėšas dar menkai matyti, pašnekovas tvirtino, kad direkcija esanti po didinamuoju stiklu. „Žmonės – geriausias prižiūrėtojas, jie tikrai norės matyti, kas už jų sumokėtus pinigus yra daroma, todėl privalome stengtis. Nors dar nedaug laiko praėjo, už surinktus pinigus jau tvarkėme vandalų sulaužytą tiltelį, atnaujinome kai kurių stendų plėveles. Kitu atveju būtų tekę prašyti iš bendro biudžeto skirti direkcijai, o jis yra taip sustyguotas, kad laisvo pinigo ten nerasi“, – sako L. Stanaitis.

3,5 lito už įžengimą į nacionalinį parką buvo paskirtas ne be reikalo. Netrukus, įvedus eurą, ši suma bus lygi 1 eurui.

„Iš pradžių galvojome 2 litų mokestį. Toks jis buvo iki 2004 m., bet apskaičiavome, kad paties bilieto spausdinimas pabrango ir dar tas euras, norėjome, kad suma būtų lyginė, tai ir stengėmės, kad tas mokestis būtų paprastesnis ir žmonėms neskausmingas“, – sakė L. Stanaitis.

Kol infrastruktūros buvo mažiau, užtekdavo ir iš biudžeto skirtų lėšų, tačiau nuolat augant turistų skaičiui, infrastruktūros daugėja. Užsieniečių turistų mokestis nestebina, nes visur kitur tai įprasta, o lietuviai vis labai mėgsta klausti, už ką jis renkamas. Tiesa, direkcija su žandarais nebudi prie kiekvieno medžio ir nestebi, kuris sumokėjęs mokestį, kuris – ne. Tai, pasak L. Stanaičio, žmogaus sąžinės reikalas.

„Jeigu žmogelis atvažiuoja pagrybauti ar pauogauti, tai mes iš jo nereikalaujame susimokėti, bet jeigu, tarkim, naudojasi poilsiavietėmis, plaukia baidare, turi susimokėti. Tačiau daugiausia nepasitenkinimo kyla ne tarp turistų, o tarp tų, kurie gyvena gretimose seniūnijose ir turi mokėti šį mokestį. Jiems atrodo, kad jie vietiniai, bet Lietuvoje tokiu atveju visi būtų vietiniai“, – pasakoja L. Stanaitis.

Aukštaitijos nacionalinį parką ir Labanoro girią taip pat prižiūri ir miškininkai. Tačiau, L. Stanaičio teigimu, jų funkcijos skiriasi.

„Su miškininkais mes pasidalijome infrastruktūros objektais, nes dalį mes prižiūrime, dalį – jie. Miškininkai labiau rūpinasi miško keliais, bendra miško tvarka, mes – infrastruktūra“, – tvirtino pašnekovas.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko lankytojo bilietas – tai mokestis už šių parkų rekreacinės infrastruktūros priežiūros (atokvėpio vietų, poilsiaviečių ir kai kurių stovyklaviečių remontą, šiukšlių išvežimą), informacinės sistemos (stendų ir rodykles) bei lankomų objektų priežiūros paslaugą, nes beveik visi parkų lankytojai naudojasi šia paslauga, aplankydami objektus ir stabtelėję atokvėpio vietose.

Parko direkcija primena, kad saugomų teritorijų lankytojo bilietas nėra naujiena. Atitinkamas mokestis renkamas iš Nemuno deltos regioninio parko lankytojų, plaukiančių Ūlos upe Dzūkijos nacionaliniame parke ar vykstančių į Kuršių neriją. Tiesa, pastarajame parke mokestį renka savivaldybė.