Skip to content

Pykčio šaltinis trykšta iš mūsų pačių

Prisiimti atsakomybę ir kasdien akis į akį susitikti su didžiule rizika nėra toks jau paprastas dalykas, ir tikrai ne kiekvienas iš mūsų tam savo noru ryžtųsi. O žmonės, nusprendę ūkininkauti, kone kasdien gyvena lyg ant parako statinės. Jų likimas kasdien priklauso nuo oro, nuo laukinių žvėrių, nuo įvairiausių plintančių baisių ligų, nuo valstybės politikos ir net nuo kaimynų. Redakciją pasiekė pagalbos šauksmas iš Kazimieravo kaimo (N. Daugėliškio sen.). Seniūnas Juozas Paukštė, paragintas žmonių, kreipėsi į redakciją, kad padėtume rasti bendrą kalbą tarp vietos gyventojų ir UAB „Fintera“ gamybos direktoriaus Roberto Amšiejaus.

Kazimieravo bėdos ir bėdelės

Ir žmonės, ir seniūnas guodėsi kenčiantys dėl šalia Kazimieravo įkurdintų, mūsų kraštams dar neįprastų gyvūnų (limuzinų, angusų), priklausančių UAB „Fintera“, kurie keliskart per savaitę pabėga iš savo aptvaro ir „nusiaubia“ žmonių daržus, puola šalia besiganančius vietos ūkininkų gyvulius. „Nežinau, kaip čia yra, ir dėl ko tie gyvuliai nuolat bėga, bet priežastis turbūt ta, kad jie neturi ką gerti ir ėsti. Žolės čia nesimato, tik krūmynai, o einantis griovys kone sausas. Specialios girdyklos nėra. Tai turbūt, ieškodami vandens ir žolės, tie gyvūnai šoka per elektrinį piemenį ir eina į kaimą, į daržus. Aišku, kad žmones tai neramina“, – sako seniūnas Juozas Paukštė. Kalbinti Kazimieravo gyventojai visi kaip vienas tvirtino tą patį. Ne ką teišmanančiam apie gyvulius, tai sukėlė tiesiog pasibaisėjimą: kaip galima taip kankinti gyvulius ir dar nesiskaityti su vietos gyventojais!

Su visa šūsnimi kaltinimų įsiveržėme į Grybėnuose įsikūrusios, arba kitaip tariant, ūkininkaujančios, įmonės teritoriją, ketindami  pamatyti tuos „kankintojus“ ir pažiūrėti jiems į akis. Ketverius metus rajone veikiančios įmonės gamybos direktorius R. Amšiejus kažkuria prasme nuvylė – mat tikėjomės pamatyti įžūlų išsišokėlį, engiantį kraštiečius, o sutikome normalų, dalykiškai konkretų vyruką, tik, deja, jau įgijusį karčios patirties bendraujant su mūsų krašto alkoholio „nualintomis“ žmogystomis, kurios tebelaiko save asmenybėmis.

Antros pusės nuomonė

Iškart išvažiavome į ganyklas. Pakeliui dar kartą išklausęs visus kaltinimus, ponas Robertas pateikė ir savąją versiją. „Mes į Astravo pusiasalį su 120 galvijų atsikėlėm 2010 m. Tikrai buvo sunki pradžia. Juk atvažiavom į svetimą kraštą nieko nepažinodami. Tik žinojom, kad yra daug apleistų žemių. Tada manėme, kad būsime draugiškai sutikti rajono valdžios ir žmonių, nes prižiūrėsime ir dirbsime apleistas žemes, suteiksime žmonėms darbo vietų, kitaip tariant, įsiliesime į vietos bendruomenę ir prisidėsime prie jos klestėjimo. O tai, ką išgyvenome ir patyrėme per šiuos metus, ypač vieną žiemą, kai keturis mėnesius neturėjome elektros energijos dėl pono Tadeušo Koršulio „draugiškumo“, tai net prisimint baisu. Bet mes nepasidavėme. Dirbame, stengiamės, dar vis gauname po vieną kitą antausį, bet priimame viską kaip pamoką, ir dabar išsiplėtėme iki 400 galvijų, kurie suskirstyti į 10 bandų. Pas mus dirba 12 darbuotojų“, – pradėjo pasakoti pašnekovas.

Kaip tik tuo metu atriedėjome į vieną iš ganyklų, kur mus prie girdyklos pasitiko draugiškas būrys limuzinų, angusų ir mišrūnų. Galvijai smalsiai būriavosi šalia, lyg žinodami, kad kalbame apie juos.

„Šie galvijai visai kitokie, nei mums įprastos karvės. Jie minta bet kokia žole, lapeliais, šakelėmis. Jų nereikia melžti, jie pakelia šaltuką, jaunikliai neatjunkomi nuo karvės, jie poruojasi natūraliai, kaip ir gamtoje. Paprastai tariant, jie nėra tokie reiklūs ir pretenzingi, bet mes perdien daugiau kartų prie savo 400 galvijų prieiname ir juos apžiūrime, nei kad žmogus prie savo vienos karvutės. Ryte ir vakare važiuoja žmogus apžiūrai, o dar dukart per dieną į girdyklas vežamas vanduo. Po dienos ar dviejų galvijai perkeliami toliau, į kitą vietą. Ir taip diena iš dienos.

Iš pradžių mes tik plėtėme bandas, bet jau šiemet pradedame skerdimą. Paruošta 60 galvijų skerdimui. Mėsos produktų galima nusipirkti Vilniaus parduotuvėse arba tiesiog užsisakyti į namus internetu. Jau veikia mūsų interneto svetainė www.fintera-angus.lt, kurioje galima išsirinkti patinkančių produktų ir užsisakyti, kad juos jums pristatytų į namus. Kainos nurodytos. Galima įsigyti ir pačių galvijų“, – pasakoja ponas Robertas.

Skamba labai patraukliai ir gražiai, bet, lendame į dūšią ponui Robertui. Suprantama, kad žmonės nelinkę verkšlenti ir skųstis, be to, susidūrę su tokiu priešiškumu nelabai noriai ir atvirauja, tačiau šįkart ponas Robertas sutiko papasakoti tai, ko nesinorėtų niekam išgirsti, nes iš tiesų dauguma mūsų esam beraščiai, nekenčiantys protingesnių ir mąstančių, savo ydas bandantys pateisinti, šmeiždami kitus ir kurdami nebūtas istorijas. 

„Kaip jau sakiau, mes atėjome į šitą kraštą su gerais, gražiais ir draugiškais tikslais. Bet buvome sutikti priešiškai. Dėl kiekvienos didesnės ar mažesnės problemos mus stvėrė už gerklės kas tik galėjo, o pagalbos ir užtarimo nesulaukėm iš nieko. Už tas pačias „nuodėmes“ vietiniam tik piršteliu pagraso, o mūsų šonus botagu atvanoja. Bet kita vertus, tokiu būdu išmokė jokiais atvejais niekuo nepasitikėti. Iš visų darbuotojų, kiek pas mus dirbo, beveik visi išėjo dėl alkoholio. Žmonėms tinginystė ir degtinė – aukščiau visko. Kur degtinės trūkumas, prasideda vagystės. Nepatikėsite, bet dabar esam surinkę komandą darbuotojų ir jie tarnybiniu automobiliu į darbą vežami iš Zarasų, nes Ignalinos rajone norinčių dirbti nėra. Žmonės nori būti laisvi nuo darbo, girtuokliauti ir dar už tai gauti pinigų. Patikėkite, šiais laikais geras darbuotojas – aukso vertės. Mes sargui mokam už naktį 110 Lt, o rasti gerą, patikimą sargą, kuris pats iš tavęs nevogtų – beveik neįmanomas dalykas. Labai liūdna dar ir dėl to, kad su visu tuo blogiu kovoti turime patys. Jau net nepamenu, kiek sykių kreipiausi į policiją dėl vagysčių, dėl specialiai paleidinėjamų gyvulių. Rezultatas beveik nulinis. Vieną kartą vyko tyrimas dėl pavogto akumuliatoriaus, bet tik tą kartą. Žodžiu, mes patys tapome ir tyrėjais, ir teisėjais. Patys sugaudome vagis, gyvulių paleidinėtojus, patys tiriame ir vagystes tarp darbuotojų, nes pagalbos nėra iš ko sulaukti. Pernai turėjome bėdų su trimis bandomis šalia Grybėnų. Kažkas nuolat paleidinėjo gyvulius. Sugavome už rankos. Bėdos baigėsi.

Bėdos persikėlė į Kazimieravą

Aš žinau, kur ieškoti galų. Ir aš juos rasiu. Vielos, kuria eina elektra, nepertrauksi rankomis. Gali perkirpti, bet tada ir matosi, kad perkirpta. Būna atvejų, kad gyvulius pabaido laukiniai žvėrys, bet tada gyvuliai vielą pertraukia jėga ir ji būna išsipešiojusiais galais, lygiai taip, kaip ir pertraukus virvę. O mes randame ne tik nupjautą vielą, bet dar ir gražiai apsuktą aplink kuolą. Tai kas, patys galvijai apsuka ir išeina pasivaikščioti? Žinoma, gyvenime visko pasitaiko, bet kad perdien dukart reiktų lėkti į tą pačią vietą gyvulių gaudyti, tai čia nenormalu. Jūs įsivaizduojate, kiek mes patiriam nuostolio dėl to, tai nejau patys darysime taip, kad būtų patiems blogiau? Mes niekada pirmi nepuolame į ginčus su žmonėmis ir visada ieškome bendrų sutarimų, bet kai žmonės piktybiškai bando iš mūsų tyčiotis, randame būdų pastatyti juos į vietą.

Dar bėda – dėl žemės. Kol žemė nenaudojama, jos niekam nereikia. Kai tik pamato, kad kažkas pradėjo ja naudotis, tuoj atsiranda mylėtojų, kurie tiesiog eina dėl jos iš proto ir jo netekę, pradeda kurti visokias istorijas. Arba kai mes užkrūmijusią žemę sutvarkome, tada atsiranda norinčių atsikurti ten savo nuosavybę. Žmonių įžūlumui ir akiplėšiškumui nėra ribų. Labai liūdna, kad nuo pirmos dienos su Kazimieravo gyventojais neradome bendros kalbos, bet tikiu, kad vieną reikalą sutvarkius, viskas susitvarkys. Mes ten turime 40 ha žemės ir ją dirbsime nuolat, tad konfliktai mums nereikalingi, o tas, kas sąmoningai bando kurstyti nesantaiką, ilgai nesidžiaugs.

Kas pykdo su žmonėmis?

Ilgą laiką mus su žmonėmis pykdė ir įvairiais būdais kenkė buvusios Grybėnų žemės ūkio bendrovės vadovas T. Koršulis bei jo buhalterė Taisa Ribokienė. Mes stipriai nukentėjome, bet viskam ateina laikas. Šiuo metu šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Jūs pasidomėkite ir paviešinkite žmonėms visą tiesą apie šią žemės ūkio bendrovę, kuri nebeturi žemių ir kas bei kodėl paskelbė bankrotą. Mes čia niekuo dėti (o rajone sklando legendos, kad būtent UAB „Fintera“ „nukankino“ bendrovę – autor. past.). Mūsų prašymu, įtarus nusikalstamą veiklą, buvo kreiptasi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie LR Vidaus reikalų ministerijos dėl T. Koršul ir T. Ribokienės nusikalstamos veiklos, dėl apgaulės būdu užvaldyto svetimo – ŽŪB Grybėnai – turto ir pajų. Tyrimai vyksta“, – teigė pašnekovas Robertas.

Pakvipo tarybinių laikų personų darbo metodais, kažkaip primindami ir seną rusų filmą „Operacija Y“, bei nemirtingą posakį: „Krast ničego nenado. Vsio ukradeno do nas“ („Vogti nereikės, viskas jau pavogta be mūsų“).

Atėjo laikas stipriai susimąstyti. Ir ne spjaudyti į šulinį, iš kuriuo patiems teks gerti. Būtų kur kas protingiau „glaustis“ prie UAB „Frinteros“, nes jei nepadės, tai bent jau nenuskriaus.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje