1989 m. rugpjūčio 23-ioji mano kartos gyvenime įsirėžė neišdildomu įspūdžiu. Tuomet atrodė, kad įvyko stebuklas. Mūsų rajonas ne koks nors Kaunas patriotizmo, tautiškumo prasme, nepriklausomoje Lietuvoje gyvenęs vos aštuonis mėnesius – nuo 1939-ųjų lapkričio iki 1940 m. birželio vidurio (o rytinė rajono dalis ir to nepatyrė, nes grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, jie buvo prijungti prie SSRS (Baltarusijos). Visą kitą laiką gyventa okupacijoje – lenkų, sovietų, vokiečių, vėl sovietų. Tuomet pagrįstai spėliota, kiek žmonių iš rajono susirinks važiuoti į Baltijos kelią? Susirinko su kaupu. Vien iš Ignalinos link Ukmergės pajudėjo daugiau nei 30 pilnų autobusų. Jie dar važiavo iš kitų rajono vietovių, kai kas vyko savo automobiliais.

O kokia vienybės, geranoriškumo, paslaugumo vieni kitiems aura sklandė! Su dabartine situacija nė nepalyginsi. Tuomet buvome vienas kumštis: stiprūs, galingi ir susitelkę, nes siekėme aiškaus ir švento tikslo – iškovoti laisvę, Lietuvos valstybę vėl grąžinti į pasaulio žemėlapį. Ir durys į laisvę tuomet buvo pravertos, o visiškai atsivėrė jau greitai – 1990-ųjų kovo 11 d.

Tačiau ne visi tuomet gyveno vienu ritmu. Viena tuometės rusų vidurinės mokyklos mokytoja, iš pykčio grieždama dantimis, vaikams aiškino, kad „į Baltijos kelią važiuoja tie, kurių nespėta į Sibirą išvežti“. Buvo ir daugiau panašiai galvojusių, sakiusių. Tačiau jie seniai išmesti į istorijos šiukšlyną. O istorija paliudijo, kad tuomet pasirinktas mūsų kelias buvo teisingas…

Šeštadienį minėjome jau 25-ąsias istorinio kelio metines. Laisvėje užaugo ištisa karta, apie sovietmetį žinanti tik iš pasakojimų, nuotraukų, filmų. Jau tapo tradicija Baltijos kelią aplankyti kas penkerius metus. Važiavome ir šį šeštadienį. Vėl didžiuojuosi, kad mūsų rajono delegacija buvo viena gausiausių. Važiuojant matėme, kad iš kai kurių rajonų į savo vietas, prie anuomet pastatytų kryžių ir stogastulpių, buvo atvykę vos po kelis ar keliolika žmonių. O mūsų susirinko apie keturiasdešimt. Atvykus visaginiečiams, būrys išaugo bemaž iki septyniasdešimties. Rajono delegacijai vadovavo rajono vicemeras Gintautas Kindurys, su Visagino būreliu atvyko merė Dalia Štraupaitė bei vicemerė Elena Čekienė. Mūsų rajono baltiečius papildė savo transportu atvykęs buvęs meras, europarlamentaras Bronis Ropė su žmona, rajono policijos komisariato viršininkas Dainius Šidlauskas, buvusi rajono Sąjūdžio pirmininkė Marija Kalvaitienė. Kartu atvyko rajono Neįgaliųjų draugijos ansamblis „Putinas“.

Prie 1989 m. pastatyto kryžiaus vyravo pakili, šventiška nuotaika, skambėjo patriotinės dainos. Laukėme iš Vilniaus atvažiuojančio Baltijos kelio sąšaukos eskorto. Jis atvyko planuotu laiku. Atvežė Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pašventintos duonos (kepalą mūsų rajonui, kepalą – Visaginui), surinko palinkėjimus Lietuvai „Iš kartos į kartą“. Juos vieni ignaliniečiai rašė važiuodami autobuse, kiti jau parašytus vežėsi iš namų, treti rašė čia pat vietoje. Su eskortu važiavo tuomečiai Baltijos kelio koordinatoriai Arūnas Grumadas, Angonita Rupšytė, su visais sveikinosi Seimo narys Juozas Olekas.

Eskortui išvykus, toliau skambėjo dainos. Iš Vilniaus atvykęs Švedriškės kaimo bendruomenės aktyvus narys Jonas Biržinis visiems padalino Baltijos šalių ir Ukrainos vėliavėlių, visus pavaišino šampanu ir sumuštiniais. Prieš 25-erius metus Švedriškės pėdsaką Baltijos kelyje paliko kun. Alfredas Kanišauskas, vadovavęs kryžiaus statymui, jį pašventinęs.

Ignaliniečius aplankė ir visus 25-erius metus mūsų pastatytą kryžių prižiūrinti vietinė gyventoja Monika Juknienė. Močiutė sakė, kad jai kaskart labai miela ir džiugu dalyvauti šioje šventėje. Bet jai dar neatlėgusi ir širdgėla, kai prieš penkerius metus, minint Baltijos kelio 20-metį, tvarkant kryžiaus aplinką buvo išrautas dar 1989-aisiais jos pasodintos rūtos, žaliavusios dvidešimt metų.

Tuo šeštadienio laisvų piliečių dvasios šventė dar nesibaigė. Visas rajonų delegacijas, kurios Baltijos kelyje stovėjo prie Ukmergės (jų buvo trylika), šio rajono savivaldybė pakvietė prie piliakalnio miesto centre. Kadangi visi kviesti rajonai atsivežė po meno kolektyvą (kai kurie ir ne po vieną), daugiau nei dvi valandas vyko jų koncertas, visus sveikino rajonų delegacijų vadovai: merai, vicemerai, administracijų direktoriai. Mūsų rajono žmonių linkėjimus ukmergiškiams perdavė vicemeras G. Kindurys, Baltijos kelio prisiminimais pasidalino šių eilučių autorius.

Po koncerto visų laukė riebi karšta žirnių košė ir suneštinio stalo vaišės. Tiesa, šventinį šurmulį kiek sutrukdė prapliupęs šaltas lietus. Bet visus šildė ir jungė nemari Baltijos kelio dvasia.

Dar prie Baltijos kelio savojo kryžiaus pakalbinau kelis dalyvius, čia buvusius ir 1989-aisiais. Klausiau – su kokiais jausmais ir mintimis čia atvyko?

Visagino merė Dalia ŠTRAUPAITĖ:

„Prieš 25-erius metus mes buvome galinga jėga, degėm noru būti nepriklausomi. Stovėjau tuomet žmonių virtinėje, nepažinojau, kas buvo iš kairės ir dešinės, bet taip buvo gera, tokia gera energetika rankomis nuo Vilniaus iki Talino perėjo, kad tvirtai tikėjom, jog Lietuvos laukia graži ateitis. Koks jausmas dabar? Dabar mes saugesni, išmintingesni, girdimi. Geras stabilumo jausmas.“

Tuometė rajono Sąjūdžio pirmininkė Marija KALVAITIENĖ:

„Žiūriu į viską Ukrainos kontekste. Visą laiką žiūrėjom per palydovą Ukrainos TV5 kanalą, kuris rodė visus ten vykstančius baisumus. Galvoje netelpa, kaip galima ateiti į svetimą žemę ir jos gyventojus išvaryti iš namų. Rusija taip elgėsi Lietuvoje 1941–1953 m., taip dabar ji elgiasi aneksuotame Kryme su vietos totoriais. Šiandien dvigubas jausmas. Ir džiaugiuosi, ir prisimenu. Matau žmogų, kuris 1989 m. dar rašė „donosus“ KGB. Tas aplankas su jo ranka rašytomis kliauzomis buvo pavogtas ir parduotas tam žmogui. Dabar jis jau „savas“. Pritilo ir tie, kurie V. Landsbergį vadino rusofobu. Kur jie dabar? V. Landsbergis dar 1990 m. sakė, kad kiek suspės, stengsis Lietuvą nuvesti kuo toliau nuo Maskvos, nes ji – amžinas mums pavojus. To dėka jie šiandien atėjo ne pas mus, o į Ukrainą. O turėjo ateiti pas mus…“

Europarlamentaras Bronis ROPĖ:

„Tada, kai važiavom, buvo vienintelis tikslas – ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, susitvarkyti savo gyvenimą ir gyventi labai gerai, kaip senoji Europa. Bet, deja, tie 25-eri metai parodė, kad už laisvę reikia daug kovoti ir dirbti, nes gerovė savaime neateina. Kuo greičiau susivienysim bendram darbui, tuo greičiau turėsim tuomet trokštą ir įsivaizduotą rezultatą.“

Autoriaus nuotr.