Skip to content

Partija svarbiau už Lietuvą

MI informacija

Kuo visa ta istorija baigsis, paaiškės tik pirmadienį, o šias eilutes rašau sekmadienį. Be to, ši istorija dar gali nesibaigti, noras turėti Seime nepajudinamą daugumą dabartinei valdžiai gali pasirodyti stipresnis už visus principus.

Ta istorija – tai energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus staigus iškilimas ir toks pat kritimas. Gal kritimu to ir nepavadinsi, bet žmogaus karjera, bent trumpam, smuko žemyn.

O viskas prasidėjo, kai premjeras Algirdas Butkevičius gražiai, švelniai pareikalavo, kad iš energetikos viceministrės posto būtų atleista Renata Cytacka. Premjeras buvo švelnus iki galo: pasakė, kad R. Cytackos kompetencijos viceministrės pareigoms nepakanka. O juk galėjo tiesiai drėbtelėti: moteriškė dirbti nesugeba, todėl reikia mesti lauk, kaip musę iš barščių. O R. Cytacka vis spyriojosi, iki paskutinio momento nenorėjo atsistatydinti…

Ar premjero noras atstatydinti R. Cytacką buvo susijęs tik su pastarosios nesugebėjimu dirbti (tarsi maža iki šiol matėme tokių ne tik viceministrų, bet ir ministrų), ar buvo užgautos premjero ambicijos: visi vicepremjerai atsistatydina, o ši, matote, ne. Atsakymo į šį klausimą, aišku, niekada negausime.

Jo gal ir nereikia. Kur kas įdomiau būtų sužinoti, nejaugi jokios įtakos premjero nusiteikimui prieš R. Cytacką neturėjo tai, kad pastaroji per Lietuvos Respublikos valstybines šventes valstybinės vėliavos prie savo namo atkakliai nekėlė. O štai per Lenkijos Respublikos valstybinę šventę energetikos viceministrė prie savo namo Lietuvoje iškėlė Lenkijos valstybinę vėliavą.

Šiaip ar taip, premjeras teikimą atleisti J. Neverovičių iš ministro pareigų nunešė Prezidentei, prieš tai net nesudaręs darbo grupės. Mat J. Neverovičius iš pradžių atleido R. Cytacką, o paskui ją vėl priėmė, ir ne patarėja, kaip anksčiau buvo suderėta (nors jei neturi kompetencijos dirbti viceministre, tai ką gali patarinėti ministrui?), o viceministre.

Teigiama, kad J. Neverovičius šito nebūtų daręs, jeigu jo už gerklės nebūtų paėmęs Lietuvos lenkų vadukas Valdemaras Tomaševskis. Tas pats, kuris nuolat dergia ant Lietuvos – ir pačioje Lietuvoje, ir Briuselyje, ir dar galima manyti, kad būtent už tą dergimą jis buvo išrinktas į Europarlamentą ir yra Lietuvos atstovas. Žodžiu, liepė neskriausti R. Cytackos.

Nemažai politologų mano, kad įsakymu lenkų į ministrus deleguotam J. Neverovičiui vėl priimti R. Cytacką vicepremjere siekiama destabilizuoti padėtį Lietuvoje. 

Čia dar kam nors gali ateiti į galvą tokie pasvarstymai: o gal R. Cytacka prastai dirbo ne todėl, kad nesugeba dirbti, o todėl, kad jai labiau rūpi ne Lietuva, o Lenkija?

Su tokiomis mintimis galima per toli nueiti. Kitas nesusipratęs pilietis dar nuspręs, kad R. Cytacka sąmoningai norėjo pakenkti Lietuvai. Šitaip galvoti nevalia, nes nėra jokių tokios R. Cytackos veiklos įrodymų, ir panašiai svarstantys gali būti nubausti. Už ką nors, sakysim, už tautinės neapykantos kurstymą.

To, kad 1991 metais Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatai lenkai, balsuojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, vieninteliai susilaikė, o visi kiti, net komunistai, balsavo „už“, irgi nepatariama priminti, nes tai neva gali pakenkti draugiškiems Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Ir neverta kalbėti, kad lenkai būtinai dirba blogai. Juk J. Neverovičius buvo laikomas vienu geriausiai dirbančių dabartinės Vyriausybės ministrų, ir jo atstatydinimą galima vadinti praradimu.

Bet partinės ambicijos, o gal ir kažkieno siekis pasitarnauti Kremliui (prisiminkime kai kurių Lietuvos lenkų vadukų meilę „kolorado“ juostelėms) yra daug svarbiau už Lietuvos interesus. Kai skaitysite šiuos žodžius, veikiausiai jau žinosite, kaip tai įvertino dabartinė Vyriausybė.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!