Skip to content

Žolinė, kokios Dūdų krašte dar nebuvo

Jonas BALTAKIS

Dūdų krašto bendruomenę jungia penki kaimai: Kukoriškė, Rimšėnai, Kaneišiai, Lobiniai ir Navikai. Visuose juose gyventojų nedaug – nuo kelių iki keliolikos, tad bendruomenė nėra gausi. Nežiūrint į tai, šiemet ji surengė įspūdingą Žolinės šventę, kurioje be rajono meno kolektyvų koncertavo ir garsusis „Jonis“. Į šventę susirinko ne tik dabar minėtuose kaimuose gyvenantys, bet ir kraštiečiai, čia gimę, augę ir išsibarstę ne tik po rajoną, bet ir po visą Lietuvą. Tad šventė dalyvių gausa prilygo nemažo miestelio bendruomenės šventei. Kalbinti tuo stebėjosi ir „Jonio“ vyrai: „Tokiame užkampyje, kur mažai gyventojų (teiravomės) ir toks šventės mastas! Šaunuoliai! Mat važiuodami spėliojome, ar mūsų, muzikantų, nebus čia daugiau nei žiūrovų…“

Kas ta Žolinė?

Šventė tapo įmanoma, kai Dūdų kaimo bendruomenė (pirmininkė Stasė Dinevičienė) parašė projektą „Rytų Aukštaitijos Žolinės tradicijų išsaugojimas, surengiant šventę Kukoriškės kaime“ ir laimėjo jį, projektui finansuoti gavo lėšų. Šventė vyko aktyvių bendruomenės narių Reginos ir Juozo Slabadų sodyboje. Žiūrovai, patogiai įsitaisė palapinėje, kurioje čia pat buvo padengtas didelis ir skalsus suneštinis bendruomenininkų stalas, tad publika vaišinosi viso renginio metu.

Jį pradėjusi Jolanta Dasytė sakė: „Žinojome, kad Žolinę reikia švęsti kartu – su šeima, draugais, kaimynais. Tad ir nusprendėm – švenčiam kartu su bendruomene. Bet kas ta Žolinė? Vieniems tai turbūt ilgasis savaitgalis, kitiems – žolynų šventinimas bažnyčioje. Paklauskim Tauro ir Gintarės“.

Tauras: „Kol nebuvau priėmęs pirmosios Komunijos, maniau, kad tai žolių šventė, o kai priėmiau – viską kunigas paaiškino“.

Gintarė: „Pirmiausia – tai mano gimtadienis (šie žodžiai sutikti publikos plojimais – aut. past.), o šiaip tai – žolynų šventinimas bažnyčioje“.

Tuomet, kai draudė kalbėti lietuviškai

Kadangi šventės tema skambėjo apie Žolinės tradicijas, tai apie tai, kokios jos buvo, kaip Žolinė mūsų krašte švęsta kadaise, geriausiai, ko gero, žinojo turbūt vyriausia Dūdų krašto gyventoja, buvusi mokytoja Birutė Žemaitienė iš Gerveliškės. Ji paporino, kaip Žolinė švęsta dar lenkmečiu.

„Lenkmečiu mes lietuvių kalbos nemokėjome. Mums buvo ne vyras ir žmona, o diedas ir boba. Tik nuo 1940 m. išgirdome lietuvišką šneką. Bet lietuvybę visą laiką palaikėme. Mano senelis prie lenkų lazda lupdavo tuos, kurie lenkiškai bandydavo kalbėti.

Mūsų krašte Žolinė vadinama Matkibaže. Kadaise Gerveliškėje, Raginių sodyboje, vyko svarbiausi šios dienos kaimynų suėjimai. Prieš Matkibažę kūrendavo pirtį. Eidavo pirmiau mamos, o paskui visi kiti. Šios tradicijos šventai buvo laikomasi. Ryte visi vaikai atsikėlę eidavom ir pabučiuodavom mamą, sakydami: „Marija – viso pasaulio karalienė, o tu, mama, mūsų šeimos karalienė“. Tokia buvo tradicija.

Dar su kanapine virve nupjaudavom butelį ir pastatydavom prie durų. Kas ateina, tas atsineša kokį žolyną, gėlę ir įmerkia į tą butelį su vandeniu. Taip kiekvienoje pirkioje buvo. Tai mes, vaikai, pievoje priskindavom gėlių, nunešam pas kaimyną ir įmerkiam. Už tai šeimininkė mus vaišindavo duona su medumi. O ir be medaus svetima duona skani būdavo. Po Maktibažės visus surinktus žolynus veždavome į kapines. Pamerkdavome ten, uždegdavome žvakę ir pasimelsdavome.

O jaunimas mūsų kluonienoje susirinkdavo į kuokinę. Buvo įprasta, kad jaunimas į kuokinę ateidavo su tėvais, tad kluoniena būdavo pilnutėlė. Vidury jos visada sukraudavo gėlių lauželį (buvo jis sukrautas ir šioje šventėje – aut. past.). Tuomet visi, kas kuokinėn ateina, per tą lauželį peršoka ar peržengia. Tikėta, kad tada visus metus bus greiti, viskas jiems seksis. Dar muzikantams puokštes atnešdavo.

Visada tą dieną buvo šokamas šokis „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“ (jis buvo pašoktas ir šventėje – aut. past.), o muzikantai polkas grodavo su padainavimais.

Bažnyčioje tądien pašventintus žolynus vyresni žmonės sudėdavo į pagalves, o jaunimas dėjo už šventų paveikslų. Visos šios tradicijos buvo, kai mums dar draudė lietuviškai kalbėti. Tad gerbkime savo kalbą, savo tarmę“, – sakė B. Žemaitienė. 

Šiemet Dūdoms 503-eji

Palydėta plojimais, ponia Birutė mikrofoną perdavė svečiams. Susirinkusius pasveikino rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vidas Kreivėnas (jis bendruomenės pirmininkei įteikė ir savivaldybės dovanų) ir Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė: „Ar nestipri gimtinės trauka, va, kiek jūsų suvažiavo. Ačiū, kad dirbat, kviečiat burtis žmones“.

Buvo sveikintojų ir iš publikos būrio. Viešnia iš Žemaičių Kalvarijos sakė: „Kiek jūsų daug, kokia graži šventė, kokios gražios dekoracijos (šieno ritiniai, išpuošti gėlėmis – aut. past.) koks turtingas stalas, kiek čia rankų švelnumo ir šilumos įdėta. Esate šaunūs!“.

Dar vienas svečias publikai uždavė klausimą: „Kada istorijoje pirmąkart paminėtos Dūdos ir kas jų įkūrėjas?“ Kadangi žinančių atsakymą nebuvo, svečias pats ir atsakė: „Dūdos minimos nuo 1511 m., jos tuomet priklausė Narbutams. Taigi šiemet Dūdoms sukanka 503-eji.

Čia tik bakst mintis – kodėl po dvejų metų bendruomenei vėl nesurengus tokios šventės Dūdų 505-ųjų metinių proga? Su istorine informacija padėtų ir „Mūsų Ignalina“ (gal kokį leidinuką išleistų).

Visi kalbėję dėkojo šventės organizatoriams už jų sumanymą ir gražų jo įgyvendinimą.

Šventės „vinis“ – „Jonis“

Tuo oficialios kalbos ir baigėsi, visu smagumu įsisuko linksmoji šventės dalis. Pirmoji dainomis pasveikino Daugėliškio kaimo bendruomenė. Dainavo moterų ansamblis iš Taujūnų. Daugėliškėnai atvežė ir pas juos veikiančio Viešųjų amatų centro floristinių paveikslų parodą.

Daugėliškėnus pakeitė Strigailiškio liaudiškos muzikos kolektyvas (muzikantai ir dainininkai) „Eldija“, jiems talkino visur spėjanti Gintarė Lukijanskaitė. Jos balsas parūpo net „Jonio“ vyrams, šie klausė, kas čia dainuoja? Sakė, puikus balsas.

Bet visi laukė šventės „vinies“ – „Jonio“ pasirodymo. Pasigirdus pirmiesiems jo akordams, šokių aikštelėje kaip mat atsirado pirmosios šokėjų poros, kurių su kiekviena daina daugėjo, kol prisirinko tiek, kad jau pievelė per ankšta tapo. „Jonis“ geriausiems jų akimis šokėjams skyrė ir prizų – kompaktinių plokštelių su savo muzikos įrašais.

Atidirbęs „Jonis“ išbildėjo į „Visagino country“ festivalį, o Kukoriškė dar ilgai skendo šokių ir muzikos ritmuose, kituose šventės garsuose.

Dar jos pradžioje visi net rasotomis kaktomis šveitė žuvienę, kurią skirtingais receptais virė net du žuvienės meistrai. Nežinia, kuri skanesnė buvo, nes gana greitai nė šaukšto neliko nei vienos, nei kitos.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here