Vaikučiai nukeliavo į mokyklėlę. Vadai ir partijos pasveikino vaikus ir tėvus. Galima dėti tašką ir pamiršti vaikus iki kitos žinių šventės.

Bet nuolat pasigirsta balsų, kad mokykla neparuošia vaikų gyvenimui. Kitaip tariant, neišmoko, kaip reikia gyventi. Argi negalima sakyti: o, kai aš ėjau į mokyklą, viskas buvo kitaip: ir vaikai geresni, ir mokytojai protingesni. Na, kaip ir sniegas baltesnis, ir vanduo šlapesnis.

Tik ar nėra tuose žodžiuose nė krislelio tiesos?

Dažnai, kalbant apie rugsėjo 1-ąją, užmirštama, kad tą dieną mokslus ne tik mokiniai, bet ir studentai pradeda. Tiesa, žiniasklaida šiek tiek ir apie studentus kalba: apie tai, kaip sunku kokiam nors Vilniuje studentui išsinuomoti butą – ir kainos didžiulės, ir norinčių labai daug. O gyventi bendrabutyje – tai, žinote, ne cool. Kitaip tariant, jei iš kaimo atvažiavęs jaunuolis gyvena bendrabutyje, jis nėra „kietas“.

Turbūt neretam teko kadaise pagyventi bendrabutyje. Paklausk – ar daug buvo tokių, kurie tais laikais butą ar bent kambarį būtų nuomojęsi. Nors anais laikais, neretas mano, geriau žmonės gyveno, visi studentai stengdavosi gauti bendrabutį. O jei ne – nuomodavosi kampą. Jeigu keliese gaudavo kambarį – čia jau prabanga būdavo.

O juk bendrabučių nesumažėjo – gal net atvirkščiai. Užtat aukštųjų – ir studentų – gerokai padaugėjo. Todėl ir vargsta šiuolaikiniai studentai. Juk dar dažnam tokiam butą nuomojančiam tenka ir už mokslą mokėti – tie, kurie priimami į valstybės finansuojamas vietas, paprastai ir bendrabutį gauna. O kurie prasčiau mokosi, tiems ir mokslai, ir butas kainuoja.

Prisipažinsiu, ilgai buvau įsitikinusi, kad ir šiais laikais, stojant į aukštąją, yra konkursas. Apie tai kažkaip niekas nerašo ir nešneka. Tik neseniai pavyko išsiaiškinti, kad konkursas ir dabar yra – jeigu sugalvojai patekti į valstybės finansuojamas vietas ar į kai kurias specialybes.

Bet jeigu tau tik diplomo reikia, tai visada rasi „universitetą“, į kurį priima visus norinčius, kurie kokiu nors būdu baigė vidurinę. O baigęs tą aukštąją diplome galėsi pasigirti ketvertukais. Na, tais, kurie anksčiau buvo dvejetukais, bet dvejetukininkai mokslų nebaigdavo. O dabar su ketvertukais – jau diplomuoti, nesakau – mokyti.

Tarp tų „geriausius“ mokinius surenkančių aukštųjų yra visokius specialistus ruošiančių. Čia ir ne vieną pedagoginį universitetą rasi. Bet ir aukštąsias suprasti reikia: jos išsilaikyti turi, o kaip išsilaikysi, jeigu priimsi tik tuos, kurie gerai mokosi? Todėl visi valdžios mėginimai pasiekti, kad visose aukštosiose būtų kažkoks minimalus priėmimo balas, atsimuša kaip į sieną: aukštosios turi autonomiją, joms nurodinėti negalima.

Ir po aukštosios kai kam tenka ilgai ieškoti darbo. Konkurencija didžiulė. Tiesa, gal tai gerai, sakysim, mokytojų net Ignalinoje netrūksta, todėl nemokšoms sunkiau tarp jų patekti. Bet, žinote, yra pažintys, yra geri dėdės… Ne, Ignalinoje šito nėra, visa tai kitur.

Ir ką darytų mokytojai, jeigu neturėtų švietimo ministro Dainiaus Pavalkio? Jis tai naują valstybinį egzaminą įveda, tai šešiamečiams sugalvoja privalomą mokymą įvesti. Šitos naujovės pateisinimas labai įdomus: yra daug mokyklas nelankančių vaikų, todėl reikia, kad jie į mokyklą pradėtų eiti nuo šešerių metų – į parengiamąją klasę.

Kodėl tie, kurie nuo septynerių nevaikšto, turėtų pradėti vaikščioti nuo šešerių? Kur čia logika? Tiesa, kam ministrui logika. Užtat kiek naujų darbo vietų mokytojams atsiras. Kaip rašė vienas apžvalgininkas – mokytojai tokį ministrą ant rankų turėtų nešioti.

Ir vis dėlto – ką čia sakyti apie geresnius vaikus ir protingesnius mokytojus? Bet kam tai rūpi? Juk tokie palyginimai neteisingi.