Ką gi, mieli Ignalinos krašto patriotai, apmaudu, tačiau reikia pripažinti, kad mes tapome mūsų krašto unikalumo ir tvirtybės išniekinimo liudininkais. Vienos skaitytojos skambutis privertė „pasivaikštinėti“ po Aukštaitijos nacionalinio parką. Pradėjome nuo Ginučių. Šiai temai jau buvo skirti du straipsniai, tačiau kuo giliau į mišką, tuo daugiau malkų. Negana to, sužinojome, kad ir šalia Ginučių esantis Senovinės bitininkystės muziejus iškeliavo į UAB „Meleksas“ katilinę.

Po paskutiniojo straipsnio, kuriame išdėstyta ANP pozicija, užgriuvo skambučių lavina. Žmonės piktinosi, o kai kurie net juokėsi į akis teigdami, kad ponia Sigutė Mudinienė mums akiplėšiškai meluoja, o mes tikim ir dar žmones klaidinam. „Visą gyvenimą kelios kartos maudėsi prie Ginučių vandens malūno, naudojosi vandens masažais, o štai dabar ANP sumanė perrašyt istoriją ir apverst viską aukštyn kojomis. Gal ūkiškiau mąstyt ir darbus planuot reikia, o ne sukt galvas dėl utopinių dalykų ir asmeninės naudos“, – teigė jau garbaus amžiaus ignalinietis.

Išties nesmagu. Nebeaišku – ir kur tiesa. Bet išeitis yra. Juk turime tris dešimtmečius Ginučiuose kaimo turizmu besiverčiantį, jau tikrai pagarbą ir pasitikėjimą užsitarnavusį ignalinietį Valdą Gaidelį. Gal jis sugebės atskleisti tiesą.

„Manau, kad esu savo verslo žinovas, turintis patirties kur kas daugiau, nei kiti gali įsivaizduoti. Buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, bet kada stengiesi ir dėl gamtos, ir dėl žmogaus, ir dėl ateities, o ne tik dėl ilgesnio pinigo šiai dienai, tada viskas kitaip susidėlioja ir prioritetai bei vertybės įgyja kitą reikšmę. Kalbant apie ANP filosofiją, tai aš nepribrendau iki jų genealių sprendimų suvokimo. Mano protu, jie nesuvokiami ir neturi jokio logiško paaiškinimo.

Štai dabar jūs mane kamantinėjate apie Ginučių malūną. Aš čia daug ko nesuvokiu. Penkerius metus nuomojau kavinę prie malūno ir kelis arus žemės. Žmonių nuolat buvo pilna, maitinimas – nuo iki, aptarnavimas – nepriekaištingas, aplinka taip pat buvo sutvarkyta. Žmonių gausybė. Bet ne. Niekas nieko nepaaiškinęs nutraukė sutartį. O štai jau šiemet administruoti kavinukę suteikta teisė, laimėjus konkursą, UAB „Trainiškis“, kuriam vadovauja Nerijus Grušnius. Štai Jums ir atsakymas. Kavinė, kaip pati teigiat, beveik nuolat uždaryta, o ir joje be pilstomo alaus ne kažin ką gausi. Aplink mėtosi šiukšlės, tualetai užrakinti, o raktas kavinėje, kuri nedirba. Beveik anekdotas. Štai toks administravimas. Bet ANP tai tenkina. Jų manymu, tai labai gerai, ir net nerekomenduoja maudytis šalia malūno, kur net užsieniečiai dešimtmečiais važiuojantys čia poilsiauti, žino, kad čia yra maudykla. Užsukite į oficialias poilsiavietes prie ežero. Kai anksčiau jas administravo ponas Romas Spulys, viskas buvo sutvarkyta ir paruošta, o dabar chebrytė (UAB „Trainiškis“) atlekia susirinkti mokesčių, bet poilsiautojai net malkų neturi, tad eina „skolintis“ iš Ginučių kaimo gyventojų arba patys kerta medžius. Į tualetą be guminių taip pat negali užeiti. Štai koks mūsų krašto įvaizdis.

Daug pasako apie ANP komandos kultūrą, dvasingumą ir mentalitetą Ginučių malūno „išniekinimas“ (senos, tvirtos, ąžuolinės 5 cm storio malūno grindys išluptos ir panaudotos nežinia kur, o vietoj jų sudėtos „Dvarčionių keramikos“ plytelės) ir Senovinės bitininkystės muziejaus „nušlavimas“ nuo žemės paviršiaus. Paklausus pono Eminuelio Leškevičiaus apie šitokį vandalizmą, man buvo atsakyta, kad nėra ko jaudintis, pastatysim naują, padažysim sendinančiais dažais. O kur senoji Dvasia, nuo 1400 m. saugojusi bitininkystės gojelį? Tiesa, objektyvumo dėlei reiktų pasakyti, kad vis tik leidinį su maršrutais keliaujantiems po ANP jie išleido tiesiog puikų, bet ir vėl… 4 metus sugriuvęs Puziniškio tiltas, pravažiavimo nėra, bet niekas niekur apie tai turistų neinformuoja“, – nevyniodamas žodžių į vatą kalbėjo V. Gaidelis.

Paklaustas, ar nebijo taip drąsiai kalbėti, ponas Valdas teigė jau įpratęs prie nuolat siundomų komisijų, patikrinimų, spaudimo ir t. t.

Atvirai pasakius, nepatikėjome, kad išties nebėra Bitininkystės muziejaus, tad su viltimi, kad tai gal perdėtos emocijos, nulėkėme į Stripeikius. Viskas pasitvirtino. Iš Senovinės bitininkystės muziejaus belikę vos kelios senosios skulptūros, iš kurių viena šaukšte šaukia: „ŠAUKIAME TAVE, PRAAMŽIAU DIEVE, UŽSTOK IR APGINK MUS NUO PIKTŲ KARALIŪNŲ“. Turbūt nekilo ranka supleškinti šitos ir dar kelių skulptūrų.

Pasirodo, Stirpeikiuose vykdomas ES projektas. Viskas nušluota ir pristatyta galybė naujų medinių namukų bei kluonas (gal kokiems pokyliams) šiaudiniais stogais. Šiaip gal ir gražūs statiniai naujojo lietuvio sodybėlės imitacijai, bet Senovines bitininkystes muziejui… Žiauru… Nuo 1400 m. senoji tautos likimo pamatą saugojusi dvasia nušluota ir sudeginta „Melekso“ katilinėje, kaip puvėsis. Matyt, po tuo puvėsiu bandytas paslėpti kažkieno kito cinizmo ir tuštybės išdarkytos sielos puvėsis.

Autorės nuotr.