Rajono problemomis besirūpinanti Seimo narė, Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra užaugusi Žemaitijoje, jos tėvų namų langai žiūri į Rainių koplytėlę. Jai pačiai netikėtas, o gal ir daug kam keistas gali pasirodyti pasirinkimas globoti Ignalinos ir Švenčionių rajonus. Ne naujiena, kad LSDP frakcijos nariai Seime pasiskirsto kuruojamas teritorijas, kad joks rajonas neliktų be dėmesio. Partijos vadovybės pavesta, kad ji laisvas nuo tiesioginių pareigų ir darbo Seime valandas praleidžia rajonuose.

Vienos tokios kelionės mūsų rajone metu gegužės viduryje, kuomet buvo vykstama į Rimšės pusę, išsikalbėjome apie tai, kad viena jos giminės atšaka gyveno Kalviškiuose. Tai įdomus kaimas, kurio viena pusė – Ignalinos savivaldybėje, kita – Visagino. Kiek žmonės prisimena, kaimas visuomet priklausė Dūkšto valsčiui ir parapijai. Kalviškių kaimu ėjo valsčių ir parapijų riba: Kalviškiai buvo Dūkšto, o Magūnai jau Rimšės parapijos. Iki Senojo Dūkšto bažnyčios (jau sudegusi) – beveik 8 km, Kalviškiai į bažnyčią kiekvieną sekmadienį važiuodavo visomis šeimomis. Tarpukariu kaime buvo 12 sodybų, kuriose ūkininkavo 14 šeimininkų. Prieš karą Kalviškiuose ir Užkalviškėje gyveno apie 100 gyventojų, visi buvo pasiturintys ūkininkai, valdė bent pusvalakį ar „tracinką“ žemės.

Nuo seno Užkalviškėje, Petravičių sodyboje, buvo kryžius. Būtent su šia pavarde siejamas ir Šalaševičių giminės likimas. Ar tai tikrai ta pati gaminė – dar reikės aiškintis, bet Kalviškiuose sutikta močiutė Jadvyga Sakalauskaitė sakė, kad atsimena ir Petravičių, ir jo šeimą, nuostabiąją mokytoją Oną ir jos dukras. R. Šalaševičiūtės tėvo parašytoje knygoje „Susitikimai atminties laike“ nurodoma, kad Mečys Petravičius vedė Oną Litvinaitę. Ona Petravičienė (Litvinaitė) – R. Šalaševičiūtės senelė, užauginusi dvi dukras: Ireną Petravičiūtę-Šalaševičienę ir Birutę Petravičiūtę-Syminienę.

O. Petravičienė (Litvinaitė) pirmąsias raides parašė dar pamokyta daraktoriaus, 1927 m. gimnaziją baigė Plungėje. 1928 m. vasarą susipažino su Gargždų valsčiuje policijos nuovadoje dirbusiu aukštaičiu Mečiu Petravičiumi ir 1929 m. už jo ištekėjo. 1935 m. M. Petravičius buvo paskirtas Seinų apskrities Rudaminos nuovados viršininku, o žmona Ona įsijungė į miestelio inteligentų veiklą: buvo net Šaulių sąjungos Rudaminos būrio vadė. 1937 m. baigė pradinių klasių mokytojų ruošimo kursus Kaune ir gavo paskyrimą į Magūnus. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, visa šeima grįžo į vyro tėviškę. Ona dirbo sulenkėjusio krašto Magūnų kaimo pradinėje mokykloje, organizavo saviveiklos vakarus, kurie sutraukdavo daug jaunimo. Jos iniciatyva kaime vaidinimai pradėjo vykti lietuvių kalba. 1941 m. Petravičių pasiekė žinia, kad šeima įtraukta į trėmimo sąrašus, tad šeimai iki vokiečių atėjimo teko slapstytis.

Atėjus vokiečiams, M. Petravičius dirbo Imbrado valsčiaus policijos viršininku, 1942 m. Turmante – vachmistru. Ona mokytojavo ir aktyvino lietuvybę Turmante. 1943 m. O. Petravičienė sumanė aplankyti tėviškę Žemaitijoje. Baigiantis atostogoms, priartėjo fronto linija. Tėvui patarus, ji su dukromis neberizikavo ir nebegrįžo į Turmantą. Mokytojos darbą ji tęsė Žemaitijoje, bet kaip buvusią policininko žmoną ją iš mokyklos pašalino. Mokytojauti vėl pradėjo 1948 m. Gargžduose, vėliau atvyko į Varnius. Karui baigiantis, nutrūko Mečio ir Onos ryšys. Ilgai nebuvo jokios žinios iš jo. 1944 m. į Onos tėvų namus atvykęs dviratininkas perdavė žinią, kad jie su Mečiu norėjo pasitraukti į Vakarus. Buvo didžiulės spūstys, žinią atvežęs žmogus nusprendė nebėgti iš šalies, bet M. Petravičius griežtai atsisakė likti rusų okupuotoje zonoje. Daugiau šeima jokių žinių iš jo negavo. Minėtoji J. Sakalauskaitė sakė, kad jis palaidotas kaimo kapinaitėse… Seimo narė prašo, kad ką nors žinantys apie jo likimą informuotų jos padėjėją Ignalinoje Dalią Savickaitę tel. 8~614 40126.

R. Šalaševičiūtei jos senelė buvo labai brangi. Kadangi Šalaševičių šeima gyvenimą pradėjo neturtingai – gyveno sukiužusioje trobelėje, tad R. Šalaševičiūtei (vyriausiajai iš keturių šeimos vaikų) pas senelę teko gyventi visus ketverius metus, kol baigė pradinę mokyklą.

Viena iš pirmųjų vietų rajone, kurioje apsilankė Seimo narė R. Šalaševičiūtė, buvo Ceikinių bažnytėlė. Jos istorija sietina su Miko ir Kipro Petrauskų vardais, nes ten gyveno ir vargonavo jų tėvas, gimė garsusis tenoras Kipras. Rainiuose – apie tūkstantį gyventojų turinčioje gyvenvietėje, kurioje augo būsima Seimo narė, yra Kipro Petrausko namas. Tą dvarelį dainininkui padovanojo prezidentas A. Smetona. Vietos gyventojų akimis jo gyvenimas – legenda. Dvarelyje dainininkas apsistodavo vasarą. Čia meškeriodavo, medžiodavo, organizuodavo koncertus netolimuose Telšiuose ir apylinkėse. Net kai 1944 m. žmona Elena su vaikais Aušra, Guoda, Leonu, Danute pasitraukė į Vakarus, jis gyveno Rainiuose. Artėjant fronto linijai, dvaro bunkeriuose kvietė slėptis kaimo gyventojus. Renkantiems Ignalinos krašto istoriją, R. Šalaševičiūtės tėvas galėtų papasakoti ir apie Lietuvos tarybinės enciklopedijos sudarytojų klaidas, aprašant dainininko gyvenimą, ir apie tai, kad jo sūnų Leoną – Lietuvos krepšinio rinktinės narį – 1939 m. treniravo garsusis Amerikos lietuvis Pranas Lubinas. Vokiečių okupacijos metais išsiveždami į Rainius žydaitę D. Pomerancaitę, išgelbėjo ją nuo mirties ir net įsidukrino.

Yra ir kitų įdomių faktų, keistais likimo vingiais siejančių Seimo narės R. Šalaševičiūtės gyvenimą, gimtinę su mūsų rajonu. R. Šalaševičiūtės senelio (iš tėvo pusės) brolis Bronius Šalaševičius buvo garsusis partizanas Žilvitis. Jis vadovavo Dainavos partizanų apygardos štabui, Šarūno brigadai, žuvo 1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške. Ignalinos rajone veikę partizanai bunkerius paliko 1959 m., todėl labai tikėtina, kad pasipriešinimo judėjimo dalyviai kartu dalyvavo mokymuose, palaikė ryšius, gelbėjo vieni kitus.

R. Šalaševičiūtės tėtis – bitininkas. Jis dalyvavo Švenčionyse vykusioje respublikinėje bitininkų šventėje, o knygos puslapiuose rašo, kad iki šiol gailisi praleidęs progą pabuvoti Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose Aukštaitijos nacionaliniame parke. Dabar vėl negalima – muziejus rekonstruojamas, „europina“ savo veidą. Įdomu būtų susitikti ir su šiuo žmogumi, padiskutuoti apie regis tokių skirtingų regionų gyventojų sąsajas, likimo išdaigas, sugrąžinančias ten, kur reikia atrasti šeimos istorijose dingusius faktus.