Ignalinos aerodromo įkūrėjas Rimvydas Maciulevičius su aviacija gyvenimą susiejo 1974 m., tarnaudamas sovietinėje armijoje, mat tarnavo desantinės divizijos parašiutinio sporto rinktinėje Kaune, vėliau – desantinės armijos rinktinėje Riazanėje. Ten įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvus. 1976 m. tapo parašiutinio sporto Pabaltijo pirmenybių oro akrobatikos čempionu. Taip pat jam tada buvo suteiktas parašiutinio sporto meistro vardas.
Vėliau dirbo inspektoriumi lakūnu, tuomet jam buvo suteikta 1-os klasės sportinės aviacijos lakūno kvalifikacija. 1988 m. įkūrė Lietuvos oreivių draugiją ir oreivių mokyklą. Organizavo oro balionų šventes Vilniuje. 1991 m. suorganizavo ekspediciją į Karakumus. Pirmą kartą oreivystės istorijoje jis perskrido Karakumų dykumą. Skrido ir naktį. Apie šį skrydį radau rašinį 1991 m. Rusijos žurnale „Vokrug sveta“, kurį ir spausdiname.
Redakcija
Po ilgų tinkamos aikštelės paieškų, mūsų „kamazo“ šviesos iš tamsos pagaliau išplėšė lygią, lyg lenta, aikštelę, apaugusią retais žolės kuokštais. Pirmas iš mašinos iššoko Rimas (Rimvydas, bet žurnalo straipsnyje visur rašomas Rimo vardas – red. past.) Maciulevičius iš Vilniaus. Jis neskubėdamas pavaikščiojo ten atgal, atidžiai apsižvalgė ir trumpai tarė:
– Tinka. Kraunam daiktus, vyrai.
Rimvydą apspito apie dvidešimt vyrų, visi pastebimai jaudinosi. Juk jiems pirmąkart teks su oro balionu skristi naktį, ir ne kur nors priemiestyje, o per rūsčią Karakumų dykumą. Be sumaišties ir bereikalingų kalbų greitai iškrovė pintinę su balionais, dujinį degiklį ir didžiulį, tarsi sultono kepurė, paką, kuriame įdėtas į apvalkalą buvo vertingiausias daiktas – oro balionas. Gintaras, antras Rimo pilotas, nutvėrė iš apvalkalo kyšojusį virvės galą, ir aikštelėje ant akmenuoto paviršiaus ėmė tiesti spalvotą baliono audinį su užrašu „Pepsi Cola“. Jam pasiūti sunaudota tūkstantis metrų audinio. O Rimvydas tuo metu oro baliono pintinėje tvirtino degiklį. Spragtelėjo karabinai, lynais sujungę pintinę su balionu. Suūžė ventiliatoriaus variklis, pūsdamas orą į balioną. Šis atgijo, sujudėjo, ėmė skleistis, didėti. Pavertęs pintinę, Rimvydas uždegė degiklį. Į baliono gerklę plūstelėjo didžiulis liepsnos liežuvis.
Su kiekviena minute balioną buvo vis sunkiau nulaikyti prie žemės. Ir kai tik Rimvydas su Gintaru įšoko į pintinę, oro balionas be triukšmo atsiplėšė nuo žemės ir ėmė kilti į viršų. Greitai jis ištirpo tamsoje. Bet užsidegė degikliai ir balionas tamsoje nušvito ryškiomis spalvomis.
Rimvydas per raciją pranešė apie aukštį ir oro temperatūrą. Nuo šiol svarbiausia – iš akiračio nepamesti oro baliono. Todėl paskui jį su įjungtomis šviesomis pajudėjo „kamazai“ ir kitos mašinos. Tik tokiu būdu galima buvo rodyti skrydžio kryptį oro balionui, išvengti jo nutūpimo ant saksaūlo atžalynų, smėlynų akacijos ar stataus barchano keteros. Rimvydas budriu balsu per raciją raportavo, kad skrydis vyksta normaliai, jam gerai matyti mašinų šviesomis apšviesta vietovė. Nuo oro baliono naktinio dykumos šturmo praėjo jau dešimt menučių, liko dar dvidešimt. Kvapą gniaužiantis vaizdas. Vien dėl to, kad ir trumpo, bet drąsaus oro baliono skrydžio verta buvo organizuoti tarptautinę ekspediciją Karakumuose, įveikiant 600 kilometrų. Oro balionais įsibrauti taip giliai į dykumą beveik neįmanoma. Vėjas čia dažnai keičia kryptį ir skrydžiai galimi tik anksti ryte ar vėlai vakare. Kitu paros metu skristi pavojinga, nors ant žemės vėjo kaprizai nejaučiami. Todėl ir teko dalį maršruto įveikti mašinomis, o kur leido oras – skristi balionu. Ekspediciją planuota baigti per 25 dienas, bet subjuro oras. Daugiau nei savaitę siautė liūtys. Kad bent kiek kompensuoti prarastą laiką, nutarta skristi naktį, kai liaujasi liję.
Startavo netoli nuo Krasnovodsko. Pirmos ekspedicijos iniciatorius buvo Rimvydas Maciulevičius, turėjęs asmeninį oro balioną „Pepsikola“, ir jam jau seniai knietėjo išbandyti baliono galimybes ir savo jėgas ekstremaliomis aplinkybėmis. Dykumą Rimvydas pasirinko ne atsitiktinai. Būtent čia žmogus išbandomas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o šiuos išbandymus gali ištverti ne kiekvienas. Tačiau jis vienas nutarė ne rizikuoti. Pakvietė savo draugus, oro balionininkus, iš Belgijos: brolius Patriką ir Benua Simeonus su oro balionu „Karalienė Fabiola“. Išvykstant į šį tolimą ir rizikingą kelią juos palaimino pati Belgijos karalienė.
Tai pati jauniausia komanda. Abu dar mokosi. Po keturių mėnesių Benua laikys egzaminus, todėl su savimi į ekspediciją pasiėmė vadovėlius. Tačiau nežiūrint į jauną amžių, jie oro balionais skraidė daug valandų ir gavo pilotų kategoriją. Jų balionas „Karalienė Fabiola“ nudažytas Belgijos nacionalinės vėliavos spalvomis. Dar nebaigę šios ekspedicijos, jie jau planavo skrydį Afrikoje, Kenijoje virš Kilimandžaro kalno.
Trečias oro balionas buvo iš Čekoslovakijos klubo „Aviatiju“. Ekipažo vadas Pavelas Kunešas, kaip ir kiti jo komandos nariai, ekspedicijai išėjo atostogų savo sąskaita.
Rimvydo balsu prabilo racija: „Mes leidžiamės“. Nusileidimo vietą apšvietė mašinų šviesos, visi nuščiuvo laukdami. Dangus jau raudo, bet dar buvo tamsu. Staiga iš tamsos išniro balionas ir tyliai nusileido ant smėlio. Viskas vyko švelniai ir tiksliai. Pavirtusi ant šono pintinė smėlyje nubrėžė trumpą rėžį, balionas susiraukšlėjo ir nuleipo.
Kitą dieną, po trumpo poilsio, ekspedicijos nariai skrydį tęsė į Ustiurtą, šventą musulmonų vietą, kur vyko jų šventė, besitęsianti tris dienas. Iš ten skrista į Chivą, kur ekspedicijos skrydis ir baigėsi.
Išvertė Jonas BALTAKIS
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!