Atleiskite, bet šį kartą problema gal ir menka, bet labai jau ryški. Pradėsiu nuo didelės citatos. Taigi: 

„Darželio kieme, kaip armijoje, išrikiuoti mažieji vaikučiai ir kaip cirko arenoje išsidabinusios auklėtojos (gi ne karnavalas). Tikiu, kad joms gal ir nelabai smagu, bet… kažkas iš vaikučių neatlaikęs nervinės įtampos vemia, kažkas rauda balsu, o kažkas tyliai kūkčioja, kažkas vis stumtelėtas kitų vaikų ar auklėtojų juda į priekį, nežinodamas nei kur, nei kodėl, mat išklausę darželio vedėjos pasakojimų apie renovacijas ir milijonus, vaikai turėjo keliauti į grupes. Ar galima tokį vaizdą pavadinti švente? Ar darželinukams reikalingos šitos pionierių rikiuotės?

Beje, kalbant apie kitas šventes, visokius projektus ir veiklos savaites, situacija panaši. Vaikai kurį laiką muštruojami, auklėtojai verčiami „cirkintis“, kad paskui pusvalandį neva rezultatais galėtų pasidžiaugti darželio vedėja ir įvertinti auklėtojų darbą. Auklėtojos laksto po „skudurynus“, perka už savo pinigus įvairiausius audinius, o tada siuva iš jų dekoracijas ir kostiumus, negana to, dar turi prirašyti milijonus planelių ir ataskaitų, kasdien dalyvauti įvairaus pobūdžio susirinkimuose ir susirinkimėliuose, o paskui dar repetuoti auklėtojų ansamblyje. Kažkaip natūraliai kyla klausimas: o kada ir kas prižiūri, ugdo ir lavina darželinukus?“

Ši citata, jei kas pamiršo, iš penktadienį išspausdinto Linos Raginytės straipsnio „Ignalinos darželio renovacija baigta, o pokyčių turinyje nematyti“. Citata užima gal kokią penkioliktąją straipsnio dalį, tačiau tik ji buvo pastebėta straipsnio komentuotųjų, sukėlė jų nepasitenkinimą. Tad skaitykime komentarus. Tik atsiprašau, kad neturėjau kantrybės cituoti su visomis klaidomis – ištaisiau.

Nežinoma „Vietinė“ pradeda: „Puiki šventė, šaunuolės išradingos ir nepailstančios auklėtojos! Viskas labai patiko – kad vaikai buvo pasipuošę, kad kalbos trumpos, kad grupės paruoštos – AČIŪ! Linai reikia ilgalaikių atostogų, arba keisti darbą, nes tai vienas didelis negatyvumo gniužulas, o laikraštis kuo toliau, tuo labiau primena asmeninį dienoraštį“.

Jai antrina „ignalinietis“: „Labai graži ir nuostabi šventė. Tikrai auklėtojos pasistengė dėl kostiumų. Prieštaravimas Linai. Jeigu pati rengiesi labdaroje, tai nereiškia, kad ir visi kiti irgi rengiasi ten. Nelabai tikiu, kad labdaroje galima nusipirkti visai grupei 20 vienodų kostiumėlių. /…/ Palaikau mintį komentaro autorės „Vietinės“, kad Linai reikia gerokai ilgesnių atostogų, susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, nebus tokia priekabi moteriškė, arba keisti darbą ir neįžeidinėti tokia RAŠLIAVA nei vaikučių, nei jų tėvelių, nei darželio administracijos ir, žinoma, mūsų MYLIMŲ ir GERBIAMŲ AUKLĖTOJŲ“.

Galop Sauliumi pasivadinęs komentatorius rašo: „Ponia Lina, argi Jums ne gėda tokias pamazgas pilstyti ant gerų, mielų žmonių? Iš kur pas Jus tiek neigiamų emocijų, ir kodėl jas liejate kitiems? Ar Jūs stovite turguje, kai auklėtojos ten knisasi, ir žiūrite, ką perka?“

Taigi, Lina cituojamoje straipsnio dalyje parašė apie anų laikų „lineikas“ primenančią darželinukų rikiuotę darželio renovacijos pabaigos ir rugsėjo 1-osios proga, ir dar apie tai, kad ir kitos šventės darželyje panašios, daugiau skirtos kažkam, tik ne darželinukams. Tiktai tai ir užkliuvo komentatoriams: negalima kritikuoti „mylimų ir gerbiamų“ nei darželio administracijos.

Sutikime, kad komentatoriai turi savo – kitokią – nuomonę, kurią gali išsakyti, apginti. Sakysim, paaiškinti, kodėl rikiuotėje stovintys vaikai – gerai ir gražu, ir kaip „literatūrinės kompozicijos“ susijusios (ar nesusijusios) su menu.

Tačiau, ir tai būdinga absoliučiai daugumai rašinėjančių komentarus internete, užuot darę taip, jie ėmėsi pilstyti pamazgas ant straipsnio autorės. „Jeigu pati rengiesi labdaroje“ – tai jau bandymas įžeisti. „Linai reikia ilgalaikių atostogų“, „susitvarkyti savo gyvenimą“ – tokie pat pastenėjimai. Nenuostabu, kad pavarde pasirašiusių komentatorių beveik nebūna. Matyt, dar šiek tiek gėda. 

Bet gal čia patys darželinukai rašė? Turbūt girdėjote, vaikai, kai susipyksta, vienas kitam šaukia tokį komentarą: „Tu durnius!“ Anksčiau turguje moteriškės panašiai šnekėdavo, dabar, matyt, tokios į internetą persikėlė, o turguje kalbos jau mandagios…

O Linai palinkėčiau visada skaityti komentarus. Jeigu komentaruose ant Tavęs pila pamazgas, vadinasi, pataikei, užkabinai skaudančią vietą.