Išspausdinus straipsnį „Stripeikių bitininkystės muziejus iškeliavo į UAB „Meleksas“ katilinę“ (MI, 2014-09-02 d., Nr. 66), kilo daug diskusijų, kaltinimų laikraščiui. Girdi straipsnyje per daug „užlenkta“, per aštriai žiūrima į bitininkystės muziejaus rekonstrukciją. Gal būt, bet kodėl taip yra? Atsakymas senas, kaip pasaulis – trūksta informacijos. Jau įprasta, kad kiekvienas vykdomas projektas yra viešinamas, išsamiai informuojama, kas ir kaip bus daroma, kiek tai kainuos. Apie Aukštaitijos nacionaliniame parke (ANP) vykstančius projektus, kuriuos planuoja Aplinkos ministerijos Saugotinų teritorijų tarnyba (AM STT), jokios informacijos dažnai nėra, o ir pasiteiravus atsakoma – padarysim, tuomet patys pamatysit. Panašią nuomonę išsakė ir verslininkas Valdas Gaidelis, dirbantis Ginučiuose. Jis kalbą pradėjo iš toliau.

– Perskaičiau ANP darbuotojo dr. Broniaus Šablevičiaus mintis, išsakytas kiek anksčiau, ne dabar. Jis svarstė. Štai paežerių apsaugos zonos apaugo juodalksnynais, čia draudžiama ganyti gyvulius. Juodalksnynų lapai, turintys azoto, krenta ir skatina užpelkėjimą, medžiai trukdo pakrančių eksponavimui. Ginučių ąžuolyne uždrausta šienauti ir ganyti gyvulius, teritorija užaugo kemsynais ir krūmynais, jau užgožia ir ąžuolus. Panašiai yra Kretuono ežero saloje, kur uždrausta ganyti avis, salą jau aplenkia ir paukščiai.

Taigi šie draudimai davė priešingą efektą, nei tikėtasi jais pasiekti. Ir visus tuos draudimus sugalvojo ne Palūšėje, o Vilniuje. Dabar daug kur situacija pasikeitė į gerąją pusę. ANP dėka nušienauta Kretuono sala, daug kur iškirsti paežerių juodalksnynai ir atidengtos panoramos, sutvarkytas Ladakalnis ir Ginučių piliakalnis, kurį kadaise kepurėmis ir šalmais supylė Lietuvos kariai. Daug gerų darbų padaryta. Ir sutartį su manimi dėl veiklos prie Ginučių malūno nutraukė AM STT, parkas atvirkščiai, bandė mane ginti, bet jis viso labo tik vykdytojas. Parke dar yra pasišventusių žmonių, tokių, kaip dr. B. Šablevičius, o ir pats direktorius, kurie dažnai lygina duobėtus Vilniaus nurodymus.

Dabar dėl Stripeikių bitininkystės muziejaus. Gal kartais per griežtai pasisakau, atsiprašau, jei ką įžeidžiau tuo griežtumu, tačiau dėl ko kyla visi nesusikalbėjimai? Tvirtai sakau – dėl nežinojimo. Vilniaus funkcionieriai gal mus dar laiko vyžotais, todėl mums neva nereikia žinoti, kas, kur ir kaip daroma. Bet mes šio krašto šeimininkai. Nesakau, kad mes Stripeikiuose galime kažkam nurodinėti, kaip daryti, kaip rekonstruoti. Ten dirba profesionalai, todėl mes tik trukdytume. Juk kaip buvo su Ignalinos miesto aikštės rekonstrukcija. Kiek buvo priešpriešos, kritikos, o koks gražus kūrinys padarytas. Nes apie aikštės rekonstrukciją visuomenė viską žinojo, vyko vieši aptarimai. Tai svarbiausia. O ką visuomenė žino apie bitininkystės muziejaus rekonstrukcijos projektą? Ir ką tuomet gali galvoti, kai staiga pamatai, kad ten nelikę nė vieno buvusio pastato?

Į mano kaimo turizmo sodybą Ginučiuose atvažiuoja daug svečių, taip pat ir iš užsienio. Prašo nuvežti į Stripeikius. Aš sakau – negalima, vyksta rekonstrukcija. Vėl klausia – kaip muziejus atrodys po jos? Aš sakau – nežinau. Manęs nesupranta. Kodėl nėra išsamios informacijos? Vėl pasikartosiu, kad ją pateikti turi projekto autoriai – AM STT, parkas be jų žinios iniciatyvos nesiima. Reikia laikytis subordinacijos.

O ar žino ministerijos funkcionieriai, kad Stripeikiai – šventa vieta? 1403 m. čia stovėjo stipri Lietuvos karių įgula, kuri su kunigaikščio Daumanto kariuomene ėjo imti Daugpilio, Livonijos ordino forposto, ir jį sulygino su žeme. Prieš eidami į šį žygį, kariai meldėsi, kalbėjo su vandeniu. Čia kiekviena žemės pėda atmelsta, šventa. Ten aura labai gera. Iš Stripeikių šaltinio pasemtas vanduo butelyje metus laiko negenda. Tuomet niekas į vandenį nesišlapino, kaip dabar, su vandeniu kalbėjosi.

Nesakau, kad Stripeikiuose viską sugriaus, bet kai nieko nežinai – neramu. Tad kalbėkimės, bendraukime, kad neliktų dviprasmybių, nesusipratimų, kalbų ir gandų.