Kuo labiau mes „civilizuotėjame“, tuo labiau nuo mūsų tolsta elementarus žmogiškumas – mūsų prigimtinis gebėjimas mylėti savo artimą, būti šalia ir nesavanaudiškai tiesti pagalbos ranką, nesitikint jokio atlygio. Jo vietą pakeitė godumas, savanaudiškumas ir abejingumas, pagardinti piktdžiugiškumu. Kai žmogų ištinka bėda, regis, normalu, kad visi turėtų net neprašyti suskubti į pagalbą. Praėjo beveik mėnuo nuo penktojo gaisro Gilūtose, tad, natūralu, jog smalsu, kaip gi gyvena gilūtiškiai po gaisrų, ką nuveikė bendruomenė dėl savo žmonių gerovės.

Kad ir kaip ten bebūtų, sunku suvokti, ko tikisi žmogus, sąmoningai sukeliantis gaisrus. Nėra ir negali nei būti jokio pateisinimo tokiems poelgiams. Tiesiogiai nukentėjo 5 šeimos, bet kas suskaičiuos, kiek žmonių nukentėjo patirdami šoką gaisrų metu ir jau kone pusmetį gyvendami baimėje ir įtampoje. Ne paslaptis, kad neetatinė MI darbuotoja taip pat gyvena Gilūtose, kuri jau kelias savaites, kaip ir kiti drąsesni kaimo gyventojai, naktimis su prožektoriumi ir kirviu rankose vaikštinėdami po savo kiemus, bando apsaugoti namus. Beveik anekdotiška, bet sakoma, kad naktimis daugiau gilūtiškių gali sutikti kaime, nei vidurdienį. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Keistai atrodo ir dar vienas dalykas – apanglėję vaiduokliai tebeprimenantys baisias gaisrų naktis. Nekalbėsime apie konkrečius savininkus, nes šiuo atveju, „įsimetus padegėjui“, tai jau ne kiekvieno asmeninis reikalas, o visos bendruomenės rūpestis. Ką reikštų pusdienį suėjus keliems vyrams draugiškai nuardyti ir sudoroti tuos degėsius, o patalkinus seniūnijai atliekas išvežti? Juoko darbas. Bet yra viena bėda. Nėra bendruomeniškumo ir vieningumo. Žinote pasakymą: „Skaldyk ir valdyk“. Protingas strategas, turintis savanaudiškų ketinimų, visais įmanomais būdais skaldo bendruomenes, kolektyvus, net šeimas ir pan., kad galėtų juos valdyti, nes net ir mokinukas žino, jog vieningo darinio niekas „nepaims“. Matyt, kažkam svarbiau matyti bejėgį mūsų kraštą, kurį panorėjus galima kaip nori valdyti, nei vieningą ir kovojantį už save.

Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė sako turi didžiulę viltį, kad pagaliau gaisrai liausis. „Turiu viltį ir vidinę nuojautą, kad gaisrai liovėsi. Mano žiniomis, Gilūtų žmonės tebebudi naktimis, vakarais kaime įjungiame šviesas, ir tai, pasak gyventojų, labai didelė parama. Apie nesutvarkytas gaisravietes sunku ką bepasakyti, nes kažkaip niekas nesikreipė ir niekas nieko nesakė, kad reikia pagalbos. Be to, juk kaime yra jaunų, stiprių vyrų, tai jiems susitvarkyti nėra sudėtinga. Na, o dėl bendruomeniškumo stygiaus nesutikčiau. Pažiūrėkite, kaip gražiai žmonės į renginius susirenka, kaip gražiai bendrauja“, – sako seniūnė.

Tikra tiesa. Žmonės į renginius susirenka, ir vakaroja ilgai po jų, bet kažkodėl ir vėl norisi prisiminti patarlę: „Draugą pažinsi nelaimėje“. Kad taip gražiai ir bendruomeniškai visi ne tik prie vaišių stalo bendrautų, bet ir bėdoje padėtų…

Policijos pareigūnai įtemptai dirba, lipdami padegėjui (-ams) ant kulnų, o jos sudėliotą rebusą visuomenei pateiksime, kai tik leis įstatymas ir sveikas protas…