Ignaliną užpuolė kareivėliai. Ne, dar ne V. Putino iš Rytų, bet skamba kiek intriguojančiai. Ir tai yra beveik tiesa. Tiesa, kad Ateities gatvės (priešais miesto biblioteką) gyventojai, su siaubu apskambinę visas miesto instancijas ir net policiją, pagalbos suskubo ieškoti MI redakcijoje. Pasak gyventojų, pilnas kiemas raudonų vabaliukų, kurie didžiuliais plotais nusėję medžius, garažų sienas, rūsius, lipa laiptais į vidų, o niekas nieko pasakyti negali. Išties nežinojimas bet kokioje situacijoje baugina.

Mįslė įminta

MI apie gamtą rašantis gerbiamas Pranas Zubrickas iškart atpažino vabaliukas. Pasirodo tai – blakės kareivėliai. Atgimimo gatvėje augančios liepos išties nusėtos jų pulkais. Jų ištisos armijos. „Blakių apdaras įspūdingas, tarsi ritualinėmis karo spalvomis išsipaišę indėnų majų kariai. Viršutinė kūno dalis juoda su raudonais piešiniais, primenančiais skydą arba kaukę. Antsparniai trumpesni ir neuždengia viso kūno. Ant antsparnių aiškiai matosi du dideli ryškūs juodi taškai. Vienas lauke ne karys – galėtų būti šių blakių gyvenimo moto. Dėl tokio gyvenimo „spiečiais“ būdo jos galbūt ir pavadintos kareivėliais. Ryškūs, kaip uogos, kareivėliai būriuojasi aplink kelmus, ant medžių kamienų, tvorų, malkų, lapų krūvų. Ypač mėgsta liepas, nes maitinasi jų sėklomis. Dar vienas drąsus kareiviškas bruožas – nesislepia nuo priešų, nes yra nevalgomos, apie tai signalizuoja jų ryški spalva. Iškilus pavojui, nuo priešų ginasi paskleisdamos nemalonų kvapą arba atrydamos specifinį skystį. Tačiau blakės kareivėliai nėra neliečiamųjų kasta – jos dažnai tampa paukščių, žinduolių, erkių, varliagyvių, skruzdėlių pietumis.

Lietuviškai – „kareivėliai“, anglų kalboje „ugninės blakės“, rumuniškai – „kunigo karvės“ (panašiai, kaip Dievo karvytėm mes vadiname boružes). Liaudyje dar vadinami gaisrininkais, nes, esą, užgesina gaisrus. Greičiausiai, akis deginanti ugninė blakių spalva mūsų senolių vaizduotėje sužadino mitą apie sutartinai sparneliais gaisrą gesinantį būrį vabalų. Išvydus gyvai kareivėlių armiją, nelieka nuostabos, iš kur galėjo tokie pasakojimai atsirasti“, – epiškai pokalbį apie blakes kareivėlius baigia P. Zubrickas.

Pavojaus nėra

Ignalinos miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Pranas Kraujalis patikino, kad nei gamtai, nei žmogui šitie vabaliukai visai nėra pavojingi. „Tai natūralu, kad rudeniop jie pradėjo būriuotis vienoje ar kitoje jiems patinkančioje vietoje ir ruošiasi žiemoti. Bijoti ir nerimauti tikrai nėra reikalo. Anksti pavasarį, jau kovą, saulėkaitoje, šių blakių didelius būrius galima aptikti aplink kelmus, ant medžių kamienų, tvorų, malkų krūvų. Ypač mėgsta liepas. Poravimuisi, kuris trunka apie 30 valandų, patelės vilioja patinėlius tik šiai rūšiai būdingu patinėlius jaudinančiu kvapu. Patelė deda kiaušinėlius į žemę, į išsikastas duobeles po nukritusiais lapais, po šakomis, akmenimis. Ką tik išsiritusios blakės panašios į suaugėlius, tik neturi antsparnių. Iki rugpjūčio visiškai išsivysto nauja karta. Štai kodėl atrodo, kad jos tiesiog vieną dieną ėmė ir užpuolė. Žiemoja dideliais būriais po nukritusiais lapais“, – sako miškininkas P. Kraujalis.

Autorės nuotr.