Legendos vaikšto iš lūpų į lūpas apie gulbes, jų ištikimybę. Žmonės, paveikti įvairių aplinkybių, pirmenybę skiria pačioms netikėčiausioms aplinkybėms, išskaičiavimams ir protui, nes klausyti širdies ir pasiduoti jausmams jokiu būdu negalima. Bet žmogus turi unikalią galimybę stebėti gamtą ir, pasislėpęs nuo aplinkybių ir aplinkos, išgyventi tokius pat stiprius jausmus, apie kokius kažkada skaitė knygose. Mūsų rudeniška meilės istorija, paženklinta gulbės, puošusios Paplovinio ežerą, netektimi.

Kankinanti mirtis

„Į tai, ką mačiau, jautresnių nervų žmogus tikrai negalėtų žiūrėti. Man ir pačiam skaudu pasidarė“, – prisipažino Petras Mačiulis, restorano „Žuvėdra“ savininkas.

Pirmadienio pavakarę pas p. Petrą atskubėjo dvi susijaudinusios moterys su vaikučiu, pasakodamos apie keistą reginį ežere. Jos matė akivaizdžiai besikankinančią gulbę, kuriai reikėjo pagalbos, bet niekas nežinojo, kaip jai padėti.

„Atskubėję prie tilto pamatėme kraupų vaizdą. Viena iš gulbių plaukiojo su jaunikliu aplink, kita sukosi ratu, purtydama galvą, tai nerdama į vandenį, tai gaudydama orą. Aiškiai buvo matyti, kad ji stipriai kankinasi. Iškart paskambinau pagalbos telefonu 112. Buvau nukreiptas pas aplinkosaugininkus. Jie man paaiškino, kad šiuo metu išvykę kažkur link Švenčionių, todėl man teks palaukti. Maždaug po 10 ar 15 min gulbė jau buvo negyva. Aplinkosaugininkai paprašė, kad ištraukčiau gulbę iš vandens. Ji plūduriavo už kelių metrų nuo kranto. Reikėjo valties, kad pasiektum gulbę. Apie 20.30 val. atvažiavus aplinkos apsaugos inspektoriams, nugaišusi gulbė buvo išvežta. Likusi gyva ir jauniklis plaukiojo jau atokiau“, – liūdnus pirmadienio įvykius prisimena P. Mačiulis.

Paženklinta nesėkmėmis

Ignaliniečiai turbūt neprisimena metų, kada Paplovinio ežere negyveno gulbės. Jos visada čia gyvendavo, kartais net ir po dvi šeimas, perėdavo vaikus ir džiugindavo ignaliniečius bei miesto svečius, leisdamos gėrėtis jomis. „Ši gulbių šeima paženklinta nesėkmėmis. Iš pradžių jos abi tarpusavyje pliekėsi, mušėsi. Paskui, maždaug prieš penkerius metus, padėjo kiaušinius, perėjo, perėjo, o gulbiukų ir nebuvo. Aš pats nežiūrėjau ir netikrinau faktų, bet žmonės piktinosi, kad kažkas pavogęs jų kiaušinius, mat atsiranda keistuolių, kurie nori savo asmeninėje valdoje, nelaisvėje, auginti gulbes. Šiemet susilaukė 3 gulbiukų, bet du mįslingai dingo. Dabar žuvo gulbė (žuvusi gulbė buvo kur kas smulkesnė, todėl manau, jog tai patelė), tai teliko gulbinas ir jauniklis. Žinant, kad gulbės yra monogamiškos, sukuria šeimas visam gyvenimui, sunku prognozuoti, kas bus toliau. Juk žuvus vienai gulbei, kita nusižudo pati: arba nusiskandina, arba pakyla aukštai aukštai ir žemyn galva krenta į žemę. Slogi ir sunki istorija su neaiškia pabaiga“, – svarsto pašnekovas Petras.

Kaltas žvejo kabliukas

Į įvykio vietą iškviesti aplinkosaugininkai iš pradžių žadėjo vešiąsi kritusią gulbę pas veterinarijos specialistus, kad šie atliktų skrodimą mirties priežasčiai nustatyti. Nuodugniau apžiūrėję, inspektoriai pamatė, kad gulbė prarijusi žvejybai skirtą kabliuką su valu, tad buvo aišku, jog ji užduso nuo šio svetimkūnio, kuris ir sukėlė negalavimus. Pasak Utenos aplinkos apsaugos rajono agentūros vedėjo Petro Kazakevičiaus, nustačius akivaizdžią priežastį, nebuvo jokio reikalo atlikti skrodimą, todėl gulbė buvo iškart utilizuota.

Niekada nesiliausiu stebėtis kai kurių aplinkosaugininkų abejingumu. O gal žmonės, ilgą laiką dirbdami vieną ir tą patį darbą, tiesiog praranda jausmingumą, atbunka. Sako, kad ilgainiui ir medikai į mirštančius žmones žiūrikaip į niekuo neypatingą, kasdienį reiškinį. Kita vertus, atrodo būtų logiška, kad aplinkosaugininkams bent kiek būtų įdomu žinoti situaciją savo teritorijoje ir daugiau pasidomėti ja. Gulbė buvo utilizuota, bet išties tikroji jos mirties priežastis nežinoma ir net niekas nesivargino pasidomėti, patinas tai ar patelė, todėl ir mes savo skaitytojams, kurie tuo domisi, deja, negalima to pasakyti.

Praeities šešėlis

Gal nebūtų ta istorija žmonių tiek sujaudinusi, jei nebūtų įtariama kur kas piktesnių dalykų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pamenate tą kraupią paukščių žudymo istoriją maždaug prieš 9-erius metus? Tada irgi buvo pradėję paslapčia dingti gulbių jaunikliai, kol vieną rytą mūsų miesto sveikuoliai, anksti besimaudydami Paplovinyje, nepastebėjo vyriškio iš Smėlio gatvės, gaudančio gulbes, su panašiu prietaisu į spiningą, skirtą gaudyti lydekoms. Jis teigė, jog neturi ką valgyti ir gulbes gaudo maistui. Akivaizdu, kad mūsų nuostabiame krašte buvo ir, žinoma, tebėra daugiau nei žiaurių žmonių. Tad aplinkosaugininkams, manau, tikrai yra kuo pasidomėti, gal net atversti ir tos senos istorijos bylą, susirasti liudininkus ir patikrinti ignaliniečių iškeltą versiją, kad šitų gulbių šeima ne be priežasties kenčia kasmet, juolab, kad gulbės išperi kasmet 5–8 gulbiukus, o jų tematė šiemet žmonės vos 3, iš kurių iki šios dienos teliko vienas.